Narbutas Geloną vaizduoja kaip Elonos arba Iglonos sūnų ir lietuvių didvyrį, išnaikinusį žmogėdras bei įgijusį vadų vado vardą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 213
Pagaliau atsirado lietuvių didvyris,\nElonos, arba Iglonos, sūnus, vardu Gelonas. Sis, pašauktas iš\nvaduoti šiaurę nuo tos nelaimės, pradėjo kariauti su žmogėd\nromis; iš pradžių juos dažniausiai tik sutramdydavo, pagaliau\nvisiškai išnaikino. Istorija mena, kad jis buvo vieno iš senovės\nlietuvių dievų sūnus, jo motina buvo žynė. Taigi po tų pergalių\nir daugelio kitų didvyriškų žygių jis įgijo lietuvių tautos vadų\nvado vardą.
Narbutas teigia perrašęs fragmentą norėdamas įrodyti, kad pasakų Gelonas buvo, ir paaiškinti nepakankamai nušviestus įvykius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 215
Prie Vilnios ir Neries santakos pradėjo statyti dvi pilis, o prie jų - miestą, apie kurį Lizdeika teisingai išpranašavo: jei gu toje vietoje būsianti įkurta valstybės sostinė, tai miestas vi sad būsiąs didžiausias Lietuvoje“. Toliau sutrumpintai pateikiama žinoma istorija iki kara liaus Kazimiero. Šį fragmentą perrašėme norėdami įrodyti, kad buvo pasakų Gelonas, ir norėdami geriau nušviesti šiaip dar nepakankamai išaiškintų įvykių istoriją ir chronologiją.
Gelonas šukuodavo jam plaukus ir barzdą vėjinio malūno sparno dydžio šukomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 216
Alcis ją stipriai mylėjo, ji šukuo davo jam plaukus ir barzdą vėjinio malūno sparno dydžio šu komis. Keliaujant žmona sėdėdavo jam ant pečių. Kai jis bris davo per giliausias upes, vanduo vos siekdavo jam kelius. Jis nuolat keliavo ir niekad nestokojo nuotykių. Lietuvoje yra miško laukymių, turinčių panašius pavadini mus: žinau Alcės {Alde) pievą prie Rodūnios upės.