Fridrichas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Vokiečių ordino pradžią jis datuoja 1190 m., kai Akono apgulos metu krikščionių kariuomenėje buvę „pamaldūs vyrai iŠ Bremeno ir Liubeko“ įrengė ligoninę, o ten buvusių vokiečių feodalų vardu Švabijos kunigaikštis Fridrichas kreipėsi į savo brolį, Vokietijos karalių ir busimąjį imperatorių (nuo 1191 m.) Henriką, kad šis tarpininkautų popiežiaus kurijoje.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Bremeno ir Liubeko miestiečiai, pirmieji šio ordino steigėjai, kurie, kaip jau buvo sakyta, ištesėję įžadą nukeliauti į šventąją žemę ir susirengę grįžti į namus, patarti minėtojo valdovo Fridricho, Švabijos kunigaikščio, bei kitų Vokietijos kilmingųjų, dalyvavusių Akono apsiaustyje, jam ir padovanojo šią ligoninę su visomis gausiai gautomis išmaldomis bei gėrybėmis, kurioje šiems ligoniams jis drauge su broliais nuolankiai tarnavo ir rūpino visa, kas reikalinga. Paėmus Akoną, tas pats brolis Henrikas nupirko žemės sklypą prie miesto sienų priešais švento Mikalojaus vartus, kur pastatydino bažnyčią, ligoninę bei kitokius namus ir kur drauge su savo broliais 154 Šiame skyrelyje Dusburgietis aprašo jauniausio iš trijų didžiųjų riterių ordinų — Vokiečių (Kryžiuočių) ordino pradžią (itališkasis Joanitų ordinas įkurtas XI a.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Nors apaštalas sako: „Aš sodinau, Apolonas laistė, o dievas augino“, nors iš šių žodžių visiškai aišku, kad „nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas dievas“, tačiau stropus žmogus negali nesirūpinti augalais, kurie, dar jaunučiai tebebūdami, jau duoda gausiai vaisių, o ateityje duos dar gausiau. Kai jo šventenybė Jeruzalės patriarchas Henrikas, šviesiausiasis Jeruzalės karalius, Nazareto, Tyro ir Cezarėjos arkivyskupai ir Betliejaus bei Akono vyskupai, švento Jono ligoninės magistras ir tamplierių ordino magistras, daugelis abiejų ordinų brolių ir daugybė šventosios žemės baronų, būtent: Radolfas, Tiberiados valdovas, ir jo brolis valdovas Hugonas, ir Reinoldas, Sidono valdovas, ir valdovas Eimaras iš Cezarėjos, ir valdovas Jonas iš Hibelino, ir daugybė kitų iš Jeruzalės karalystės ir iš Vokietijos: Mainco arkivyskupas Konradas, Viurcburgo vyskupas bei Romos imperijos kancleris Konradas, Pasau vyskupas Volfgeris, Halberštato vyskupas Gardolfas ir Ceico vyskupas, Švabijos kunigaikštis Fridrichas, Henrikas, [Pfalco prie] Reino pfalcgrafas ir Braunšveigo kunigaikštis, Austrijos kunigaikštis Fridrichas, Brabanto kunigaikštis Henrikas, kuris tuo metu vadovavo kariuomenei, Saksonijos hercogas ir Tiuringijos landgrafas grafas Hermanas, Brandenburgo markgrafas Albertas ir imperijos maršalas Henrikas iš Kalendino, Landsbergo markgrafas Konradas, Meiseno markgrafas Ditrichas, kai šie ir kiti grafai bei didikai ir daugelis jų kariuomenėje buvusių kilmingųjų iš visos širdies džiaugėsi, matydami, kad ką tik įsteigta ligoninė neilgai trukus ima nešti šiokios tokios naudos, teikiančios garbės bei šlovės, be to, tvirtai tikėjo, kad, viešpačiui dievui laiminant šį daigelį, jis sušakosiąs ir ateityje duosiąs gausybę vaisių, štai todėl visi mūsų aukščiau suminėti valdovai priėjo nuomonės, kad ponas Fridrichas, Svabijos kunigaikštis, turįs pasiųsti oficialius legatus pas savo brolį šviesiausiąjį valdovą Henriką VI, Romos karalių, busimąjį imperatorių, kuris privaląs paprašyti jo šventenybę popiežių leisti įsteigti mūsų minėtąją ligoninę ir ją patvirtinti.