Focijus buvo Maskvos „visos Rusijos“ metropolitas, reikšmingas Lietuvos stačiatikių gyvenimo ir Maskvos bei Vytauto politinių santykių veikėjas. Nors Vytautas reikalavo, kad jis apsigyventų Kijeve, Focijus savo rezidencija pasirinko Maskvą ir į Lietuvos valstybę užsukdavo retai; dėl to Lietuvos stačiatikių vyskupai skundėsi bažnytinio gyvenimo smukimu bei į Maskvą išvežamais bažnytiniais turtais. Konfliktą dar labiau aštrino Focijaus raštai Lietuvos stačiatikiams: juose jis kaltino Gregorijų Cemblaką, skelbė jį atskirtu nuo Rytų Bažnyčios ir reikalavo išsiųsti iš Lietuvos, o pabėgusiems stačiatikiams žadėjo prieglobstį Maskvos kunigaikštijoje. Po Cemblako mirties Vytautas su Focijumi susitaikė, tačiau Kijevo metropolija nebebuvo atnaujinta, todėl Focijaus pozicija tapo svarbia Lietuvos ir Maskvos bažnytinės įtakos santykių baigtimi.
Lietuvos stačiatikiams Focijus bu vo išsiuntinėjęs raštus, kuriuose kaltino Cemblaką, skelbė jį nuo Rytų Bažnyčios esant atskirtą, reikalavo jį iš Lietuvos visai iš tremti; pabėgusiems iš Lietuvos stačiatikiams žadėjo prieglaudą Maskvos kunigaikštijoje. Tie raštai, suprantama, kėlė tarp sta čiatikių nesutikimų ir neramumų, nes vieni palaikė Gregorijų Cemblaką, o kiti — Focijų.
Lietuvos stačiatikiams siuntė raštus, kuriuose kaltino Gregorijų Cemblaką, skelbė jį atskirtu nuo Rytų Bažnyčios ir reikalavo ištremti iš Lietuvos.
Norėjo susitaikyti su Vytautu.
Tai aprašoma šaltinyje kalbant apie Focijaus konfliktą su Gregorijumi Cemblaku; autoriaus vertinimu, šie raštai kėlė tarp stačiatikių nesutarimų ir neramumų.
1930 m. šaltinyje teigiama, kad 1414 m. atvykęs į Lietuvą Focijus, nesitikėjęs tokių griežtų Vytauto sprendimų, norėjo su juo susitaikyti.
Teodozijų, kaipo kandidatą į Kijevo metropolitus, bet Konstantinopolyje rusai buvo painformavę apie Vytauto sumanymus atitraukti Lietuvos stačiatikius nuo Rusijos ir tampriai surišti juos su katalikiška Lietuva, kas sudarė pavojų pačiai stačiatikybei Vytauto valdomuose kraštuose. Todėl Vytauto kandidatas liko nepatvirtintas. Jo vieton Konstantinopolio patriarchas, iš tradicijos jau palaikąs rusus, metropolitu paskyrė Maskvos kandidatą graiką Focijų (1408), kuriam, kaip Maskvos metropolitui, pavesti buvo visos Rusijos ir Lietuvos stačiatikių reikalai.
Todėl Vytauto kandidatas liko nepatvirtintas. Jo vieton Konstantinopolio patriarchas, iš tradicijos jau palaikąs rusus, metropolitu paskyrė Maskvos kandidatą graiką Focijų (1408), kuriam, kaip Maskvos metropolitui, pavesti buvo visos Rusijos ir Lietuvos stačiatikių reikalai. Bet šis dalykas kaip tik prieštaravo Vytauto siekimams turėti atskirą metropolitą, kuris Lietuvos stačiatikiams užtikrintų religinę nepriklausomybę nuo Maskvos.
Tad Vytautas pastatė Focijui sąlygą, kad apsigyventų Kijeve, bet šis savo rezidencija pasirinko Maskvą, į Lietuvos valstybę retai kada teužsukdamas. Lietuvos stačiatikiai vyskupai apskundė jį Vytautui, kad smunka bažnyčios gyvenimas, kad Focijus išveža į Maskvą bažnytinius turtus. Remdamasis skundu, Vytautas užgynė Focijui lankyti Lietuvos stačiatikių bažnyčias, rinkti mokesčius, gabenti Maskvon bažnytinius daiktus, išvijo iš Lietuvos Focijaus paskirtus rusų šventikus; Focijus nelaukė taip griežtų Vytauto sprendimų ir norėjo susitaikyti, bet, atvykus jam 1414 m.
Tad Vytautas pastatė Focijui sąlygą, kad apsigyventų Kijeve, bet šis savo rezidencija pasirinko Maskvą, į Lietuvos valstybę retai kada teužsukdamas. Lietuvos stačiatikiai vyskupai apskundė jį Vytautui, kad smunka bažnyčios gyvenimas, kad Focijus išveža į Maskvą bažnytinius turtus. Remdamasis skundu, Vytautas užgynė Focijui lankyti Lietuvos stačiatikių bažnyčias, rinkti mokesčius, gabenti Maskvon bažnytinius daiktus, išvijo iš Lietuvos Focijaus paskirtus rusų šventikus; Focijus nelaukė taip griežtų Vytauto sprendimų ir norėjo susitaikyti, bet, atvykus jam 1414 m.
Jam mirus, Vytautas susitaikino su Maskvos „visos Rusijos“ metropolitu Focijumi^3 ) ir Kijevo metropolija nebebuvo atnaujinta. Kaip daugely sričių, taip ir čia titano planams užstojo kelią apystovos, amžiais augusios tradicijos.
Lietuvos stačiatikiams Focijus buvo išsiuntinėjęs raštus, kuriuose kaltino Cemblaką, skelbė jį nuo Rytų Bažnyčios esant atskirtą, reikalavo jį iš Lietuvos visai ištremti; pabėgusiems iš Lietuvos stačiatikiams žadėjo prieglaudą Maskvos kunigaikštijoje. Tie raštai, suprantama, kėlė tarp stačiatikių nesutikimų ir neramumų, nes vieni palaikė Gregorijų Cemblaką, o kiti — Focijų.
Lietuvos stačiatikiams Focijus buvo išsiuntinėjęs raštus, kuriuose kaltino Cemblaką, skelbė jį nuo Rytų Bažnyčios esant atskirtą, reikalavo jį iš Lietuvos visai ištremti; pabėgusiems iš Lietuvos stačiatikiams žadėjo prieglaudą Maskvos kunigaikštijoje. Tie raštai, suprantama, kėlė tarp stačiatikių nesutikimų ir neramumų, nes vieni palaikė Gregorijų Cemblaką, o kiti — Focijų.
Tokiose sąlygose, aišku, nebebuvo galima mąstyti apie Vakarų ir Rytų Bažnyčių suvienijimą Lietuvos žemėse. Po Cemblako mirties Kijevo metropolitu Vytautas pripažino Maskvos Focijų (1421) ir prie unijos daugiau nebegrįžo, nors gyveno dar apie 9 metus. Ir taip Vytautui nepasisekė sukurti religiniu atžvilgiu vieningos Lietuvos valstybės ir katalikybės pastūmėti toliau į rytus, sustiprinant kartu savo valdžią rusų kraštuose.