Kunigaikštis Fiodoras Ostrogiškis paspruko iš kovos lauko, manydamas, kad lenkams atskuba didelės pagalbos pajėgos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 444
Lenkai atgavo drąsą ir ūpą, tuo\ntarpu rusai, liovęsi ieškoję grobio ir puolę į kovą, ne\nsurado nei savo vėliavų, nei savo būrių. Kunigaikštis\nFiodoras, manydamas, jog lenkams į pagalbą atskuba\ndidelės jėgos, anksčiau už kitus paspruko su rinkti\nniais kariais iš kovos lauko į saugesnę vietą, o paskui,\nvadą be tvarkos pasileido ir visa kariuomenė. Kur kas\ndaugiau jų žuvo bėgant, nei kovojant.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 442
Dėl šių iškilmių \ndidžiai susikrimto Liudvikas, Toninės komtūras, kuris \nsu trimis savo draugais, kryžiuočių ordino riteriais, gy\nveno Vilniuje, prisidengdamas pasiuntinio skraiste, o iš \ntikrųjų uoliai eidamas žvalgo pareigas. Jis visaip sten\ngėsi iššniukštinėti, kas aptariama slaptuose senato po\nsėdžiuose, viliojo valdovą bei didikus, žadėdamas kry\nžiuočių palankumą, ir ėmėsi visų kitų priemonių, ku\nrios, jo galva, priverstų Žy\ngimantą netesėti, ką žadėjo \nlenkams, ir, ko gero, niekais \npaverstų visus susitarimus ir \npačią uniją. Netrukus pasiū\nlė savo pagalbą kryžiuočiams \nJurgis Butrimas, turėjęs didelius turtus Žemaitijoje.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Padidėjus lenkų jėgoms, kova pasmarkėjo, tačiau Fiodoras vylėsi lai mėsiąs, nes, laiku surikiavęs karius, kurių turėjo dau giau nei lenkai ir kurie nebuvo taip pavargę, grūmėsi su nepailsėjusia ir kovai nepasirengusia kariuomene. Iš pradžių dėl lenkų ryžtingumo bei narsumo nė vie na šalis neįgavo persvaros, ir kurie ne kurie rusai, tikri dėl pergalės, paliko savo būrius ir sumišai pasi leido ieškoti grobio. Lenkams nė trupučio nepalengvė jo, kad rusai nejautė pavojaus. Lenkų ir rusų kovos likimas išsisprendė tada, kai begalinį narsumą parodė šimtininkas Kemlickis.