Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
6 teiginiai6 įrašai0 ryšių
Vikipedijos įžanga
Ernestas Galvanauskas (1882 m. lapkričio 20 d. Zizonyse, Vabalninko valsčius – 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene, Prancūzija) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Deryboms Lietuvos delegacijos vadovas Ernestas Galvanauskas gavo didelius įgaliojimus patenkinti Lenkijos ekonominius interesus, garantuoti lenkams priėjimą prie Baltijos jūros, sudaryti konvencijas, įskaitant gynybinę, kad tik pavyktų susigrąžinti Vilnių. Galvanausko miegamojo palangės sprogo padėta bomba – daugelyje vietų sužeistas E. Galvanauskas, nota pakvietęs nustatyti Lenkijos rytines sienas.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuo |
|
|
Patikrinti teiginiai
Ernestas Galvanauskas planavo paruošti Klaipėdos akcijos politinę apsaugą ir diplomatinę gynybą.
Tik keli žmonės iš vyriausybės žinojo apie E. Galvanausko planą paruošti akcijos Klaipėdoje politinę apsaugą ir diplomatinę gynybą.
Ernestas Galvanauskas ir Jonas Budrys nustebo, kad Lietuvos karininkai nenoriai rašėsi į Klaipėdos žygį, nelaikydami jo kova už tėvynę.
Lietuvai liko sukilimo inscenizacijos scenarijus. Abipusis psichologinis atotrūkis akivaizdus – E. Galvanauskas ir ruošiamo žygio vadas, žvalgybos karininkas Jonas Budrys (Polovinskas) nustebo, jog kadriniai Lietuvos kariuomenės karininkai, kovoję prieš lenkus, bermontininkus ir bolševikus, nenoriai rašėsi į Klaipėdos žygį, nes... nelaikė to kova už tėvynę.
Deryboms Lietuvos delegacijos vadovas Ernestas Galvanauskas gavo didelius įgaliojimus patenkinti Lenkijos ekonominius interesus, garantuoti lenkams priėjimą prie Baltijos jūros, sudaryti konvencijas, įskaitant gynybinę, kad tik pavyktų susigrąžinti Vilnių.
Deryboms Lietuvos delegacijos vadovas Ernestas Galvanauskas gavo didelius įgaliojimus patenkinti Lenkijos ekonominius interesus, garantuoti lenkams priėjimą prie Baltijos jūros, sudaryti konvencijas, įskaitant gynybinę, kad tik pavyktų susigrąžinti Vilnių.
1921 m. lapkričio 15 d. Kaune sprogus bombai Ernestas Galvanauskas buvo sužeistas, bet liko gyvas.
Lietuvos viduje deryboms dėl Himanso plano pritarė Lietuvos diplomatai, tačiau priešinosi visos politinės partijos, karinė vadovybė, Lietuvos šaulių sąjunga, grasinta net perversmu – planas vertintas kaip lenkų Trojos arklys. Jį atmesti ragino Vokietijos ir Rusijos diplomatai. Lapkričio 15 dieną Kaune ant derybininko E. Galvanausko miegamojo palangės sprogo padėta bomba – daugelyje vietų sužeistas E. Galvanauskas liko gyvas, tačiau atentatas niekuomet nebuvo tirtas, o kaltininkai nesurasti.
Ernestas Galvanauskas nusistatė Klaipėdos kraštą užimti jėga, manydamas, kad Lietuva jo negaus per Tautų Sąjungą ar Ambasadorių konferenciją.
Pagal Versalio sutartį Klaipėdą valdė prancūzų administracija, remiama bataliono prancūzų pėstininkų. Prancūzai skelbė, kad Klaipėda gali tapti Lietuvos, bet tik susivienijusios su Lenkija, dalimi. Mat ir Lenkija neslėpė savo planų įsitvirtinti Klaipėdoje. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas, įsitikinęs, kad per Tautų Sąjungą ar Ambasadorių konferenciją Lietuva Klaipėdos negaus, nusistatė užimti kraštą jėga (anot A. Smetonos, be faktinės kontrolės nebus juridinės), J. Pilsudskio pavyzdžiu pastatyti visus į fait accompli padėtį ir tada derėtis.
Ernestas Galvanauskas nota pakvietė nustatyti Lenkijos rytines sienas.
Deryboms Lietuvos delegacijos vadovas Ernestas Galvanauskas gavo didelius įgaliojimus patenkinti Lenkijos ekonominius interesus, garantuoti lenkams priėjimą prie Baltijos jūros, sudaryti konvencijas, įskaitant gynybinę, kad tik pavyktų susigrąžinti Vilnių.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 6 | 6 |