Narbutas pasakoja, kad traukiantis jotvingiams Danielius pavijo vadą Nebrą, atėmė jo ietį ir jį sužeidė, bet grįžo padėti Vasilkai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 123
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žu\nvo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasi\ndėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą\nir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų\njau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį\npriešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Neb-\nrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems\njotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru\nsiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su\nkariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga\nturėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.
Narbutas Danielių apibūdina kaip klastingą, godų ir neramų Pietų Rusios kunigaikščių vadą, 1237 m. vedusį būrius prieš jotvingius prie Brastos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 123
Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba. Vis dėlto prie Brastos turėjo būti gana svar bių jotvingių gyvenviečių, nes jas tikėjosi užpulti Pietų Rusios kunigaikščiai, kuriems vadovavo Danielius — klastingas, godus ir neramus žmogus. 1237 metais jis ve dė savo būrius prieš jotvingius į Brastos apylinkes, bet itin dideli pavasario potvyniai ;užtvindė upių krantus, ir jo sumanymas nebuvo įgyvendintas3.
Danielius buvo anksčiau suteikęs Tautvilai pagalbą, su kuria Tautvila kartu su jotvingiais ir žemaičiais žygiavo prieš Mindaugą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 50
Tautvilos išpažinties klausė Rygos vyskupas22 ir [katedros] klebonas; gailėjosi jo, žinodami, kad jeigu Tautvilą nebūtų išvarytas iš Lietuvos žemės, jis būtų jų rankose, ir [lietuviai), nors ir nenorėdami, būtų krikštą priėmę. Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą.
Danielius nesutiko.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 129
Vakarop atvyko pasiuntiniai, vadovaujami tokio Ne- biasto, kuris visos jotvingių tautos vardu prašė Danie liaus, kad šis taikiai išeitų iŠ jų žemės ir atsisakytų bend radarbiauti su lenkais. Danielius nesutiko. Naktį jotvin giai užpuolė tik lenkus, o rusinu —■ ne. Priešinamasi buvo atkakliai, žiauriai, nuodėguliai krito kaip žaibai.
Tarp jų du apsiginklavę šarvais buvo nukauti, o trečiasis sugautas ir atvestas pas kunigaikštį Danielių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 130
Tarp jų du apsiginklavę šarvais buvo nukauti, o trečiasis sugautas ir atvestas pas kunigaikštį Danielių. Kunigaikštis jam ištiesė ranką ir pažadėjo dovanoti gyvybę, jeigu šis sutiks būti vedliu. Pastarasis pasiūlymą priėmė ir nuvedė net iki Li kos upės. Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai.
Ku nigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 200
Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus te nai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė. Ku nigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo. Vienu žodžiu sa kant, kur vien pasivaidino kunigai, ten visi klausė mokslo Evangelijos.
Tas patsai Danielius nusisuko į Turaidą ir pilį Dabrelio, kur, visur žmoniškai pri imtas, svietą krikštijo, nuo tenai nuėjo į Kesės pilį krikštyti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 200
Vienu žodžiu sa kant, kur vien pasivaidino kunigai, ten visi klausė mokslo Evangelijos. Tas patsai Danielius nusisuko į Turaidą ir pilį Dabrelio, kur, visur žmoniškai pri imtas, svietą krikštijo, nuo tenai nuėjo į Kesės pilį krikštyti. Paskui nukeliavo į Idumėją ir tenai daug letgalių apkrikštijo ir Ropoj bažnyčią jiems įkūrė.
Tuo pačiu laiku rados netaikos tarp Veisekės, Kuoknesės kunigaikščio, ir kamendoto Lenevaldės pilės Danieliaus, kurios įgulė antpuolė naktį pasalu Kuoknesės įgulę miegančią ir tenai, vienus netikė lius lietuvius nugalavusi, kitus išblaškiusi, nutvėrė patį.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 208
Albertui apipasakoti, kursai vėl nusiuntė kunigą juos Dievo žody stiprinti ir bažnyčią jiems įkūrė. Tuo pačiu laiku rados netaikos tarp Veisekės, Kuoknesės kunigaikščio, ir kamendoto Lenevaldės pilės Danieliaus, kurios įgulė antpuolė naktį pasalu Kuoknesės įgulę miegančią ir tenai, vienus netikė lius lietuvius nugalavusi, kitus išblaškiusi, nutvėrė patį kunigaikštį ir su jo tarnais apkalo; tą padarius, vokyčiai apreiškė savo pilės vyrui Danieliui, kursai atstu veizėjos, kas tenai nutiko, drovėdamos pats tenai kištis, nurašė apie tą v. Albertui, kursai, noris tokiu darbu širdyj džiaugės, vienok rašte jį peikė ir kunigaikščiui pilį sugrąžino, kurį, dar didžiomis do- venomis apdovenojęs nuo savęs, paleido, bet jog jis pirmiaus buvo Albertui pusę savo pilės doveno- jęs, todėl įdavė jam įgulę vokyčių kareivių, kad jis reikale galėtų nuo žemaičių gintis.
Teodoras Narbutas rašo, kad didysis kunigaikštis su Danieliumi ir Vasilka vedė derybas, pasibaigusias taikos sutartimi, kuria jiems palikti Volkovyskas ir Slonimas, o įkaitu atiduotas Mindaugo sūnus Vaišelga.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 140
Didysis kunigaikštis, matydamas taip gerai klojantis Ru\nsios kunigaikščiams, su Danieliumi ir Vasilka pradėjo de\nrybas, pasibaigusias taikos sutartimi, kuria aniems buvo \npalikti Volkovyskas ir Slonimas; laiduojant už įkaitą buvo \natiduotas Vaišelga, Mindaugo sūnus1 2.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 118
Tad, sušaukęs ka- L en kai sė k m in g a i už- sutelkęs stiprias jėgas, jis Švarno valdas. Petras keletą dienų netrukdomas žygia vo per priešų šalį, viską pakeliui su savo pulkais šluo damas ir niokodamas, neleisdamas būriams palaidai plėšikauti ir toli nuo stovyklos nukrypti, nes žinojo, jog priešas esąs viskam pasiryžęs ir moka griebtis vi sokių karinių vylių: nenorėjo duoti progos rusams laisvai veikti. Švarnas, negalėdamas lenkų įvilioti į spąstus nei tada, kai tie kuo ramiausiai šlaistėsi po laukus, nei tada, kai greitosiomis rinkosi vietą stovyk lai, pats atviroje vietoje įsirengė stovyklą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pra džioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas, nes tuo laiku jis perdavė šį miestą magistrui Henrikui ir jo vienuoliams, Dobrynės riteriams, kaip liudija privilegija, kurią vėliau pateiksime. Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba. Vis dėlto prie Brastos turėjo būti gana svar bių jotvingių gyvenviečių, nes jas tikėjosi užpulti Pietų Rusios kunigaikščiai, kuriems vadovavo Danielius — klastingas, godus ir neramus žmogus. 1237 metais jis ve dė savo būrius prieš jotvingius į Brastos apylinkes, bet itin dideli pavasario potvyniai ;užtvindė upių krantus, ir jo sumanymas nebuvo įgyvendintas3.