Labiausiai kritikui nepatiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi netiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su tokia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būryje daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkšniu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlėjus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkdamas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasiskolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą.
Mėklinantis į visą tą pasaką, gal regėti ją sutinkančią daugioj vietoj su pasakomis viršiaus minavotų tautų ir pavėdi tūluose daiktuose į būdą ir apsiėjimus lietuvių tautos, kuriuos tuojau skaitytojas regės. Nuo to gi gal lemti, jog ta pasaka galėjo būti pradžioj yna, bet paskui yra pertaisyta nuo kokio noris zokanyko gudo arba vokyčio 15 ar 16 amžiuj, kaipogi daugioj vietoj pati pasaka sau prieštarauja, bylodama, jog pirmąją žinyčią Rusnėj viešpats Bratenis įkūręs ties ąžuolu, visuomet žaliuojančiu, savo buveinę Rūmais pravardavęs ir kunigus įstatęs. Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo.
Narbutas nurodo, kad Grunau aprašė padavimą apie Brutenio sūnus ir galutinį krašto padalijimą tarp jų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Betgi neabejodamas šį paminklą esant iš žilos senovės, priskyrė jį Vaidevučio ir Brutenio laikams, kadangi, aprašydamas padavimą apie pastarojo sūnus (trakt. II.— Sk. 4), sustojęs toje vietoje, kur kalbama apie galutinį krašto tarp jų padalijimą po viso to, kas nutiko legendiniam Chelmui, visai probėgomis mini herbus ir vėliavas, ant kurių buvę jam nežinomi įrašai, o pabaigoje kaip pavyzdį .ar tam, kad parodytų rašmenis, nurodo: „Taigi ant skydo ir vėliavos buvo mums nežinomi rašmenys ir ženklai, išrašyti taip, kaip čia išbraižyti parodymui“1.
Tam, kad būtų užkirstas kelias ga linčioms dėl to rastis nelaimėms, jau šimtas trisdešimt antruosius metus einantis Brutenis ir šimtas šešioliktuo sius — Vaidevutis sušaukė žymiausius tautos vyrus prie šventojo ąžuolo Romuvoje dievų akivaizdon.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Tam, kad būtų užkirstas kelias galinčioms dėl to rastis nelaimėms, jau šimtas trisdešimt antruosius metus einantis Brutenis ir šimtas šešioliktuosius — Vaidevutis sušaukė žymiausius tautos vyrus prie šventojo ąžuolo Romuvoje dievų akivaizdon.