Bonifaco VIII ir Prancūzijos karaliaus Pilypo nesantarvė prasidėjo dėl popiežiaus pretenzijų į Prancūzijos reikalų pavaldumą Apaštalų sostui.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 244
Apie Bonifaco, popiežiaus, ir Pilypo, Prancūzijos karaliaus, nesantarvę Tais pačiais metais prasidėjo nesantarvė tarp Bonifaco, popiežiaus, ir Pilypo, Prancūzijos karaliaus. Mat popiežius pasakė, kad ir pasaulietiški, ir dvasiški Prancūzijos karalystės reikalai esą betarpiškai pavaldūs apaštališkajam sostui, ir pasiuntė popiežius priklausomybės reskriptą su bule Prancūzijos karaliui, tvirtindamas, jog tas, kas teigiąs priešingai, esąs eretikas. Šis reskriptas buvo perskaitytas ir sudegintas Paryžiuje, karaliaus rūmuose, daugybės dvasininkų bei pasauliečių akivaizdoje. Karalius paskelbė 15 kaltinimų popiežiui ir kreipėsi į busimąjį susirinkimą arba popiežių. Vis dėlto popiežius Romos susirinkime išsiteisino nuo šių kaltinimų (Ptol. p. 1221 ir kt.; Mart. p. 438).
Popiežius Bonifacas VIII paskyrė magistrą Egidijų Beri arkivyskupu.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242-243
Apie švento Liudviko, Prancūzijos karaliaus, kanonizavimą\n\n 1296 viešpaties metais Bonifacas [VIII], popiežius, kanonizavo Liudviką, Prancūzijos\n\nkaralių (Ptol. pried. p. 1217; Mart. p. 436).
1303 m. Bonifacas VIII paskelbė Romos karalių Albrechtą imperatoriumi ir perdavė jam Prancūzijos karalystę, bet Klemensas V tai atšaukė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 245
1303 viešpaties metais Bonifacas, popiežius, paskelbė Albrechtą, Romos karalių,\nimperatoriumi ir jam atidavė į valdas Prancūzijos karalystę, tačiau vėliau šitai atšaukė\nKlemensas V, popiežius (Ptol. p. 1222, 1227; Mart. p. 438, 442).
1303 m. rugsėjo pradžioje popiežius Bonifacas VIII buvo įkalintas Ananyje, o bažnyčios turtas išnešiotas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 245
Apie Bonifaco, popiežiaus, suėmimą ir turtų iššvaistymą\n\n Tų pačių metų rugsėjo mėnesio pradžioje Ananyje, būtent savo gimtinėje, įkalinamas\npopiežius Bonifacas, o visas bažnyčios turtas išnešiojamas. Tačiau ilgainiui šio miesto\ngyventojai jį išvadavo, palydėjo į Romą ir sugrąžino į švento Petro sostą, o neilgai trukus\njis ir numirė (Mart. p. 438; Ptol. p. 1223).
1296 m. popiežius Bonifacas VIII kanonizavo Prancūzijos karalių Liudviką.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242-243
Apie švento Liudviko, Prancūzijos karaliaus, kanonizavimą\n\n 1296 viešpaties metais Bonifacas [VIII], popiežius, kanonizavo Liudviką, Prancūzijos\n\nkaralių (Ptol. pried. p. 1217; Mart. p. 436).
Apie brolį Egidijų, švento Augustino ordino didįjį mokytoją, bei apie jo mirtį Tuo metu garsėjo magistras Egidijus, didysis augustinų ordino mokytojas, vėliau Bonifaco VIII, popiežiaus, paskirtas Beri arkivyskupu (Ptol.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 242-243
Apie švento Liudviko, Prancūzijos karaliaus, kanonizavimą\n\n 1296 viešpaties metais Bonifacas [VIII], popiežius, kanonizavo Liudviką, Prancūzijos\n\nkaralių (Ptol. pried. p. 1217; Mart. p. 436).
Bonifacas VIII nepakenčia tik niekingos nuodėmės, jis tik ją persekioja bei atperka.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 241
„Ir dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera”, ir nebuvo nieko tokio, ko padaręs neapkęstų. Jis nepakenčia tik niekingos nuodėmės, jis tik ją persekioja bei atperka. Todėl ir tas, kuris per šešias dienas vienu žodžiu viską sukūrė, daugiau nei 33 metus pasaulyje triūsė, nes troško atpirkti nuodėmę. Šitai ir yra vienui vienas dalykas, kuris jam nepatinka, kuris žeidžia jo didybę, kuris žadina jo — tokio švelnaus ir malonaus — rūstį, šitai yra tas dalykas, kuris iš angelo padaro velnią, iš laisvojo — vergą, iš sveikojo — paliegėlį ir galadienį, iš laimingojo— pavargėlį, iš piliečio — užguitą tremtinį, iš dievo sūnų — velnio sūnus, šitai yra tas dalykas, kuris niekada nepalieka be bausmės.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
1303 viešpaties metais Bonifacas, popiežius, paskelbė Albrechtą, Romos karalių, imperatoriumi ir jam atidavė į valdas Prancūzijos karalystę, tačiau vėliau šitai atšaukė Klemensas V, popiežius (Ptol. p. 1222, 1227; Mart. p. 438, 442). Tais pačiais metais įvyko smarkios prancūzų ir flandrų kautynės, kuriose abi šalys prarado labai daug užmuštaisiais (Ptol. p. 1223),