Mazovijos kunigaikštis Boleslovas sudarė laikinas paliaubas tarp krikščionių ir lietuvių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Šitai sužinojęs,\nMazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui\ntarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai\nsau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė\njuos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris\npaspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti.
Mazovijos kunigaikštis Boleslovas po Vytenio įsiveržimo į Lenkiją sudarė laikinas paliaubas tarp krikščionių ir lietuvių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Šitai sužinojęs,\nMazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui\ntarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai\nsau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė\njuos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris\npaspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti.
Mazovijos kunigaikštis Boleslovas Viznoje laikė lietuvių įgulą, nors mozūrai ir kryžiuočiai tuo metu buvo sudarę sąjungą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 170
Pats magistras, žiemai einant į pabaigą, nusiaubė Gaižuvos ir Paštuvos valsčius, sudegino dvi pilis, bet prie trečios jis sutiko kur kas didesnį pasipriešinimą, nei tomis ap linkybėmis galėjo tikėtis; nenorėdamas sulaukti Vyte nio su kariuomene ir atsidur- 1295 m e ta i ti pavojuje, jis, nutraukęs apsuptį, išsiuntė grobį į Prū siją, o pats nuvedė kariuomenę į Mažo viją, kur už ėmė ir visiškai sunaikino Vizną. Mat, nors tada mo zūrai bei kryžiuočiai buvo sudarę sąjungą, tačiau kuni gaikštis Boleslovas, nekęsda mas ir lenkų, ir kryžiuočių, laikė toje vietoje lietuvių įgulą. Iš čia protarpiais kai myniniai lenkų ir prūsų kaimai ne vieną kartą būda vo puolami ir siaubiami.
Renkant karalių Piotrkovo seime, Plocko vyskupo patarti rinkėjai kėlė Mazovijos kunigaikštį Boleslovą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 483
Todėl, pasiuntę naujų pasiuntinių, dar kartą paklausė Kazimierą, koks jo paskutinis žodis: šiam atsakius kaip ir anksčiau, karalystės regentas, vi sų karštai palaikomas, sušaukė Piotrkove seimą kara liui rinkti. Zbignevas ir kurie ne kurie kiti rėmė Frid richą, Brandenburgo markgrafą, Jogailos anūkės vyrą, tačiau balsuojant laimėjo tie, kurie, Plocko vyskupo pa tarti, kėlė Mazovijos kunigaikštį Boleslovą. Tada jau ir Kazimieras susivokė be reikalo anksčiau atsikalbinė jęs ir išsisukinėjęs, krimsda- K a zim iera s p a sm er- masis, kad štai dabar gali ne- kia s a v o išsisukinę- tekti sosto, kurio ilgą laiką ¡im ą galėjo lengvapėdiškai atsisa kinėti ne todėl, žinoma, kad jo nebūtų norėjęs, bet dėl to, kad troško kitiems šį ne norą parodyti, bent tol, kol nebuvo reikalo tarti galutinį žodį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 187
Apie tai, kaip buvo sugriauta Mazovijos kunigaikščio pilis, kurią vadina Viz\n na\n\n Tais pačiais 1294 metais, užmiršęs dievo baimę, Boleslovas, Mazovijos kunigaikštis,\nieškodamas dingsties suniekinti dievą bei užkrauti krikščionims sunkią ir skaudžią naštą,\nne kartą vaišino savo pilyje Viznoje tikėjimo priešus lietuvius, leisdamas jiems plėšti\nPrūsijos bei Lenkijos žemes.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šis karas taip palaužė Pagraudės žmones, kad ilgus metus jie nestengė suburti tiek raitelių, kiek galėjo anksčiau. Be to, jis patraukė į valsčių, vardu Vaikiai545, kur — irgi iš pasalų — nukovė daug kilmingųjų. Vargu ar įmanoma tiksliai surašyti, kiek sykių jis stojo prieš juos į kovą. Trumpai kalbant, jis taip ryžtingai kariavo, kad per šešerius metus, kada vadovavo šiai piliai, privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno pakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės546, laikytis taikos su krikščionimis, bet Lethovinorum rex), o toliau konstatuojama: Štai kraštai, kuriuose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės — Aukštaičių ir Žemaičių kraštas, Pskovas ir visi rusų [kraštai], kurie yra mūsų valdžioje (PUB, 2, 1, Nr. 418, p. 301; GL, Nr. 8, p. 69; popiežiaus bulės tekste — LUB, 2, Nr. 693, p. 151).