Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
16 teiginiai20 įrašai3 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 16 teiginiai ir visi 20 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–22 iš 22 rodomų įrašų
Birutė bus pagimdžiusi tris jaunesniuosius Kęstučio sūnus ir tris dukteris.
PDF 24
Kęstutis, matyt, buvo buvęs du kartu vedęs. Pirmoji Kęstučio žmona mums nežinoma, ir turėjo būti trijų vyresniųjų Kęstučio sūnų motina. Birutė bus pagimdžiusi tris jaunesniuosius sūnus ir tris dukteris^1 ).
Birutė iš jų bus išmokęs skaityti ir rašyti.
PDF 26
Bet iš ki tos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa sauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais. Vienas Vytauto mokytojas buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare vokiečių belaisvių nestigdavo; todėl jis iš jų bus išmokęs skaityti ir rašyti. Vadinas, Vytautas augo ir pagoniško ir krikščioniško tikėjimų įtakoje. Jo pirmoji žmona Marija, Rusijos kunigaikštytė, berods, buvo stačiatikė. Antroji jo žmona Ona pradžioj taip pat buvusi stačiatikė, tik paskui pasidarė labai uoli katalikė. Istorikai nurodo, kad Vy tautas turėjo tris žmonas^1 ). Trečios žmonos vardas buvęs Ju lijona.
Kęstutis, perkopęs 40 metų, vedė žinomo Žemaičių bajoro Vydimanto dukterį Birutę.
PDF 24
Jo tėvas Kęstutis, nuolatinis\nŽemaičių krašto gynėjas, turėdamas per 40 metų vedė žinomo\nŽemaičių bajoro Vydimanto dukterį Birutę. Anuo laiku, tiesa,\nbuvo paprotys vesti svetimų kraštų kunigaikštytes, mat, galin\ngiems valdovams buvę nepatogu susirišti giminystės ryšiais su\nsavo pavaldiniais.
Birutės ir Kęstučio meilės istorija laikoma vienu iš Lietuvos metraščiuose užrašytų epinių pasakojimų siužetų.
PDF 25
Visų pirma atsirado \nherojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad \nepinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraš-\nčiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į \nMaskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi \ndar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palai-\ndota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, \no Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti \npasakojimai užrašyti XV–XVI a.
Birutė neįgijo krikščioniško vardo, buvo palaidota kaip pagonė, o jos legenda išliko ir įsigalint krikščionybei.
PDF 25
Visų pirma atsirado \nherojinių dainų, bet jų žinoma labai nedaug. Šiandien pripažįstama, kad \nepinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraš-\nčiuose: Gedimino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Ldk Algirdo žygiai į \nMaskvą bei Birutės ir Ldk Kęstučio meilės istorija (Birutės istorija įdomi \ndar ir kitkuo – kunigaikštienė taip ir neįgijo krikščioniško vardo, palai-\ndota kaip pagonė, bet jos legenda nenutrūko ir įsigalint krikščionybei, \no Birutės kalnas Palangoje buvo gerbiamas kaip šventosios). Visi minėti \npasakojimai užrašyti XV–XVI a.
Lietuvos metraščiuose Birutė vaizduojama kaip Palangos mergelė, žmonių garbinta kaip dievaitė.
PDF 64
Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas apie Palangos mergelę, vardu Birutė,\nkuri žmonių buvo garbinama kaip dievaitė (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p.\n72). Pagonybės laikų tradicija apie šventąją Birutę išliko iki XIX a. (Jucevičius L. A.,\nRaštai, p. 441—442).
Kunigaikštienės Birutės paskandinimo aplinkybės, kaip ir Kęstučio mirtis, šaltinyje vadinamos neaiškiomis.
PDF 54
Tačiau ir tai negalėjo pasotinti go\nduolio Ordino, kuris, priėmęs savo globon Vytautą ir Taut\n36\nKlausimas, ar Kęstutis pats pasirin\nkęs mirtį, - juk Skirgaila, važiavęs\njo aplankyti, netikėtai rado negyvą,\nar nužudytas, o jo žmona kunigaikš\ntienė Birutė paskandinta, - nėra iki\nšiol aiškus ir rašantiesiems Lietuvos\nistoriją dera jo imtis.\n37\nVygandas savo kronikoje, p.
Vaidilutė Birutė tapo Kęstučio žmona jam sugrįžus į Lietuvą.
PDF 251
Užėmęs kovos lau\nką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tie\nsa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami \ntoliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius \nkarius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — \nvisą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į \nžmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyve\nnimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.
Vytautas, sužinojęs apie Jogailos žygį į Trakus, su pamote Birute pasitraukė į Gardiną.
PDF 268
Tuo būdu\nužėmęs Vilnių, išsiuntė žygūnus į Prūsiją bei Livoni\nją, prašydamas pagalbos; pats, palikęs mieste stiprią\nsavo įgulą, pailsėjusią ir papildytą kariuomenę nuve\ndė į Trakus prieš Vytautą. Vytautas, iš draugų apie\nviską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į\nGardiną.\nJogaila\natkakliai\nU žkariauja T rakus\npuolė Trakus, ir trakiškiai\nilgai neatsilaikė: nesitikėda\nmi iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, ati\nduodami miestą, pilis bei turtą.
Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, Birutę vaizduoja kaip Žemaičių didiko dukterį ir Praurimės aukuro ugnies saugotoją prie Palangos.
PDF 155
Duomenų apie tai mums\npaliko Strijkovskis.\nBirutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną.
Narbutas pasakoja, kad Kęstutis Birutę išsivežė prieš jos valią į Naujuosius Trakus ir ten vedė, nors ji buvo davusi skaistybės įžadą.
PDF 155
Žemaičių ir Trakų kuni\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą,\nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.
Narbutas rašo, kad Birutė, žuvus Kęstučiui ir valdant Vytautui, grįžo į Palangą ir 1416 metais ten mirė laikydamasi senojo tikėjimo.
PDF 155
Si kunigaikštie\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu. Žuvus vyrui\nir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Pa\nlangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais\nužbaigė gyvenimą. Žmonės, menantys jos dorybes ir nuopel\nnus, laikė ją šventa.
Narbutas aiškina, kad Jogaila ir Vytautas iš pagarbos Birutei paliko jai Palangos aukuro apeigas, todėl jos Žemaitijoje išliko ilgiau.
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Kojelavičiaus pasakojime Kęstutis, grįžęs į Lietuvą, paėmė į žmonas vaidilutę Birutę.
PDF 251
Užėmęs kovos lau\nką, priešas džiaugėsi, tardamasis pasiekęs pergalę, tie\nsa, gana kruviną; jie čia ir sustojo, be vado nedrįsdami \ntoliau žygiuoti. Tuo tarpu lietuviai, išsaugoję likusius \nkarius, ramiai patraukė namo, išsigabendami laimikį — \nvisą grobį. Kęstutis, sugrįžęs į Lietuvą, kur paėmė į \nžmonas vaidilutę Birutę, neilgai džiaugėsi ramiu gyve\nnimu, nors labai norėjo užmiršti savo vargus.
Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas.
PDF 155
Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- mės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi lučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas.
Birutė iškirpta arba išgraužta, dėl tų prietarų jie mano, kad tai pranašauja žmonių arba gyvulių marą; dėl šios priežasties dažnai visame kaime kyla didelis verksmas ir susijaudinimas; išplisdamas aplinkui, jis tampa didelio nerimo priežastimi.
PDF 157
Pastebėję po nakties avį nuplikusia dėmėmis nugara, be vilnos, tarytum būtų ji iškirpta arba išgraužta, dėl tų prietarų jie mano, kad tai pranašauja žmonių arba gyvulių marą; dėl šios priežasties dažnai visame kaime kyla didelis verksmas ir susijaudinimas; išplisdamas ap linkui, jis tampa didelio nerimo priežastimi. Stenderis savo lat vių mitologijoje prisimena, kad pats buvęs panašių, Auskučio sukeltų, neramumų liudytojas. Garbinamas buvo žalčio pavidalu.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
kuo rimčiausiai užtarti dėl šio dalyko. Ši, užjausdama savąją lytį, sušaukė pas save visos žemės galingesniuosius ir jiems pasakė: „Jūsų dievai nori, kad be ginklų, be kalavijų ir kitų gynimosi priemonių kariautumėte su krikščionimis“. Šitai išgirdę, jie bematant jos paklausė, ir tie, kurie galėjo pakelti ginklą, visi it vienas, smagiai nusiteikę, įsibrovė į kaimynų krikščionių žemes.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jogaila nudžiugo gavęs progą sutelkti kariuomenę, šiek tiek pažygiavo link Seversko, po to staiga pasuko kita linkme ir skubiai patraukė į Vilnių; čia, pilies viršininkui Hanului bei miesto magistratui išdavus, naktį buvo įleistas į miesto vidų, užėmė pilis, ■dalį Kęstučio įgulos išžudė, o kitus suėmė. Tuo būdu užėmęs Vilnių, išsiuntė žygūnus į Prūsiją bei Livoni ją, prašydamas pagalbos; pats, palikęs mieste stiprią savo įgulą, pailsėjusią ir papildytą kariuomenę nuve dė į Trakus prieš Vytautą. Vytautas, iš draugų apie viską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į Gardiną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30. Dabar, kai rašau, beveik kaip Strijkovskio laikais, vyksta ant dieviškosios Biru tės kapo paprastų žmonių, susirenkančių net iš toli, jos prisi minimo ir garbinimo apeigos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30. Dabar, kai rašau, beveik kaip Strijkovskio laikais, vyksta ant dieviškosios Biru tės kapo paprastų žmonių, susirenkančių net iš toli, jos prisi minimo ir garbinimo apeigos. Dar reikia nepraleisti, kad toji pati Palanga, nuo seno gar sėjanti religiniu pamaldumu, buvo senas uostamiestis ar dėl aukštesnio vandens lygio Baltijos jūroje, ar dėl smėliu dar ne-
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
usias pavyzdys – dainos apie Sudaitį. Šiandien pripažįstama, kad epinius pasakojimus atitinka keletas siužetų, užrašytų Lietuvos metraščiuose: Gedi- mino sapnas apie Vilniaus įkūrimą, Algirdo žygiai į Maskvą bei Birutės ir Kęstučio meilės istorija (Biru