Aleksandras Jogailaitis

PDF 245

III KNYGA Iki tol (1492 m.) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui duoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Aleksandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, turėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto gyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.

PDF 245

III KNYGA Iki tol (1492 m.) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui duoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Aleksandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, turėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto gyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.

PDF 245-246

229 ## Puslapis 246 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS su Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nukreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai ir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nutarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį didžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.

PDF 247

Deja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žento ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.) anoji sutartis su caru buvo nutraukta. Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplėtė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir skatino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lietuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės. Karalius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų pirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie savo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.

PDF 247

Tarp Aleksandro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui. Veltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus Mendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, Aleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo panaudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais.

PDF 249

Tačiau Aleksandro planai pasirodė esą klaidingi, nes totoriai, nepaisydami grasinimų, jog Šach Achmedas bet kada gali būti išlaisvintas ir kenkti jiems, netrukus su didžiulėmis pajėgomis įsiveržė į Lietuvą. Karalių tuo metu ėmė kamuoti sunki liga; jau anksčiau ištiktas paralyžiaus, Vilniuje jis vis labiau juto negalią. Nepagelbėjo jam ir iš Krokuvos pakviestas tuose kraštuose pagarsėjęs ano meto alchemikas Balinskis, vėliau už gydymo nesėkmę ar už savo aiškiaregystes sumokėjęs laisvė46.

PDF 250-251

paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės.

PDF 251

Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei. Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų matyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuolatiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sostinę.

PDF 247

Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui. Veltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus Mendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, Aleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo panaudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais. Šach Achmedas, apleistas sąjungininko, Mendli Girėjaus sumuštas, 43 Žinome, kad Maskvoje iki šiol dar išlikęs priežodis: Kto w Wilnie nie bywał, tot czudes nie widał [Kas Vilniuje nebuvo, tas stebuklų neregėjo].

PDF 373

PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Radvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedančio iš miesto į Užupį, už Vilnelės. Tai davėme jam ir jo vaikams visiems laikams. Rašytas Vilniuje, sausio 13 dieną, Il indikte.

PDF 275

Šio išmintingo karaliaus nuopelnas - vietinio Lietuvos ūkio pradmenys bei tvarka jos sostinėje. Netvarka ir apsileidimas, įsitvirtinę miesto administracijoje dėl silpnos karaliaus Aleksandro valdžios, ir iš to nuolat kylantys kivirčai tarp miesto valdžios ir Vilniaus gyventojų privertė Žygimantą Senąjį įvesti naują ir griežtą tvarką. 1536 metų rugsėjo 9 dieną, lankydamasis Vilniuje, jis įsakė, pritariant karalienei Bonai, paskelbti naujus miesto įstatymus.

PDF 245-246

229 ## Puslapis 246 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS su Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nukreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai ir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nutarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį didžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.

PDF 384-385

Quem quidem vitae spiritum 368 ## Puslapis 385 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Skelbiame visiems ir kiekvienam, norėsiančiam su šiuo raštu susipažinti. Kad mes mūsų senatorių ir žemiau surašytųjų liudytojų akivaizdoje, nors ir esame kūnu nusilpę, tačiau su sąmone ir sveiko proto, iš anksto rūpindamiesi, kad mirties galios, kurios valdžiai pagal gyvybės ir laikinumo neišvengiamus dėsnius paklūsta visa, kas sukurta, netikėtai iš šio mirties patalo ir laikinosios Didenybės šlovės nebūtume paimti, ir trokšdami, taip, kaip katalikiškajam karaliui bei aukščiausiajam kunigaikščiui, taip pat ir bet kuriam mirtingajam krikščioniui derėtų, paskutiniais mūsų karališkais nurodymais tiek siela, tiek kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pasirūpinti visomis tinkamesnėmis priemonėmis - teise, nurodymu ir raštu, įsakėme ateityje, po mūsų mirties, išpildyti.

PDF 451

Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dera žinoti, kad pas mus ir į mūsų teismą raštišku šaukimu, reikalaujant garbiesiems senjorams* ir visam mūsų Vilniaus miesto auksakalių cechui, buvo pakviestas garsusis Steponas Genseris, auksakalys, tiek dėl jo paties, tiek dėl jo nekilnojamojo turto, jei kokį turėtų. Už tai, kad jis nepakluso Lenkijos karaliaus it taip pat didžiojo Lietuvos kunigaikščio šviesiausiojo Aleksandro, mūsų pirmtako, minėtiems senjorams ir mūsų Vilniaus miesto auksakalių cechui duotai ir mūsų patvirtintai privilegijai, nebijodamas toje pačioje privilegijoje nedrausmingiems, besiverčiantiems auksakalystės menu nesilaikant civilinės teisės ir atsiskyrusiems nuo Vilniaus auksakalių cecho meistrams numatytos bausmės.

PDF 381-382

Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelgdamas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios žmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir norėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, jai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome ir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, stovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas valdas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausančias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, pajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavomis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių krūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bitynais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų aptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, ežerais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūklavimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklausiniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie 365 ## Puslapis 382 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS et appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncupatis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex antiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in posterum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri possint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona in suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — illustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram habendum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, sicut expressum est ad tempora vitae suae.

PDF 250-251

paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės.

PDF 278

Aleksandro Jogailaičio nerūpestingumas ir išlaidumas vėliau, valdant Žygimantui, sukėlė diskusiją apie Vilniaus saugumui ir patogumui svarbų objektą, kurio vardas - Vingrių šaltiniai. Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui bėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe. Aleksandras, toje vietoje įkurdinęs dominikonus, Vingrių šaltinių nesugrąžino miestui, bet sutiko juos kartu su klebonija 6 Tai matyti iš Žygimanto Senojo 1536 metų rugpjūčio 29 dienos (Archiwum Miejs. MSS.) privilegijos patvirtinimo, leidžiančio parduoti plytinę ir žemes, esančias už Vilijos, ant kalno priešais tiltą, - tais pačiais metais kunigaikščio Poznanės vyskupo, miestui padaryto.

PDF 375

Mes, Aleksandras, Dievo malone didysis Lietuvos, Žemaitijos, Rusios, Kijevo ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad, kai mes įsitikinome šviesiausiosios ponios Elenos, Dievo malone didžiosios kunigaikštienės, brangiausios mūsų žmonos, vedybine meile ir jos ištikimybe, norėdami ją mūsų malone ir geradarybe pradžiuginti ir ja pasirūpinti, jai ir jos palikuonims [dovanojame] turtus ar dvarus su visomis žemėmis, vadinamus Kniazičiai ir Teterinas, bei pilį, vadinamą Popova Hura, kuriuos anksčiau valdė Seisla vo* kunigaikštis Ivanas Jurgėvičius, ir kitas valdas, nuo seno priklausančias tiems patiems * Mstislavlis (vert.

PDF 251

Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų matyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuolatiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sostinę. Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč.

PDF 249-250

Bet, kai totoriai didele * Karalienė Elena pati savo lėšomis pastatydino atskirą namą Vilniaus pilyje, skirtą apsistoti pas ją iš Maskvos atvykstantiems bojarinams ir pasiuntiniams. Knygoje, apimančioje Lietuvos Metrikos archyvo sąrašą, apie jį yra tokia žinia: „Namui Vilniaus pilyje, kur Maskvą laiko, gerbiamas Janas Filipovičius, daktaras, kustodas ir Vilniaus kanauninkas (Jan Philipowicz Doctor Custos i Canonik Wileński), pardavė savo paveldėtą sklypą Vilniaus pilyje su mūriniu rūsiu karalienei Elenai už devyniasdešimt kapų amžina teise", Vilniuje, vasario 12-tą dieną, 12 indikte, su antspaudu. Raidė aa. 45 Stryjkowski edyc.Warsz., 1.678. 46 Aleksandras iš Balino Balinskis, Krokuvos bajoraitis nuo Olkušo, paskendęs alchemijoje, ėmė taip garsėti savo gydymo sėkme, kad, nors vargšus ir Krokuvos miestiečius veltui gelbėjęs patarimais bei vaistais, tačiau, kai ir turtingieji pradėjo prie jo skverbtis, nevengdamas prisikimšti kišenes, ėmęs nuo jų po 100 dukatų. Miechovita, Bielskis, o ypač Strijkovskis savo metraščiuose, supykę už karaliaus Aleksandro gydymą Vilniuje, kuris vos neužduso per ilgai laikomas stiprių žolių garo vonioje, savo metraščiuose vadino jį 233 ## Puslapis 250 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS banga vėl plūstelėjo į Lietuvą, karalius Aleksandras, nors ir nusilpęs, kad sutaikytų susipykusius bajorus su Glinskiu, savo numylėtiniu, ir paakintų juos atremti pagonis, pajudėjo iš Vilniaus į Lydą. Tačiau neilga buvo karaliaus viešnagė šioje pilyje, kadangi, vos dienai praėjus, pakeliui piešdami ir degindami, prie Lydos prisiartino Krymo chano sūnūs su 20 000 totorių. Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glinskiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vilnių.

PDF 250-251

Gausūs Krymo ordos karių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valstybės vaivadijų sostines47. Ši trokštama žinia jau merdintį Aleksandrą pasiekė Vilniuje. Nors visą gyvenimą nebuvo lemta laimėti karų, paskutinę savo valandą pasijuto nugasukčiumi ir šimtininku. Tačiau, ob- vo įkalintas. Pagaliau, turtą išleidęs jektyviai vertinant, tai buvo iliuzio- auksui daryti ir alcheminiams bannistas, prisisiurbęs keisto mokslo tai- dymams, kaip karšinčius savo diesyklių, kurias anais laikais tiek kartų nas baigė besiginčydamas su Krokuįrodė ir gydė taip, kaip šiandieniniai vos miestiečiais dėl pinigų. Le Roi ir homeopatijos mėgėjai. Sun- 47 kiai atkentėjo Balinskis už savo gydy- Strijkovskis savo metraštyje, mo ir alchemijos aistrą; pirmiausia po 1. 681-687, plačiai ir ganėtinai žaiskaraliaus mirties sėdėjo kalėjime Vii- mingai eilėmis aprašo šią svarbią niuje iki pat Žygimanto atvykimo, o pergalę. paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas.

PDF 245

), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžiojo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių.

PDF 537-538

Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbrachtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nugalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketindamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pralaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 538-539

Gerokai nesutarė tie, kurie, visaip meilindamiesi, tylomis medžiojo sau kitų balsus, ir tie, kurie atvirai siūlė Simoną Olelkaitį. Vis dėlto šiuos užmojus sutramdė dar tebegyva jų širdyse Kazimiero įtaka ir pagarba jam: jie negalėjo aplenkti jo sūnų, ypač Aleksandro, kurį paskutinę gyvenimo valandą Kazimieras priešmirtiniais žodžiais jiems pasiūlė į valdovus. Be to, ir pats Aleksandras, jaunikaitis, kupinas valdovui deramų savybių, žadino viltį, jog per savo gabumus susilauks tokios pat sėkmės, kokios iš pradžių buvo susilaukęs jo tėvas.

PDF 540-541

Akivaizdus ir nepaprastas tautos pritarimas ju k u n ig a ik ščiu susirinko į Vilniaus seimą. Atvyko ir tokie žymūs vyrai, 5 4 2 ## Puslapis 541 neleido atidėlioti vainikavimo P a k ėlim a s į so stą dienos: iš tos vietos, kur posėdžiavo seimas, valdovo apdaru pasipuošusį Aleksandrą palydėjo į šv. Stanislovo katedrą ir pasodino į tėvo sostą.

PDF 559

Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose. Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė link Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti galėjau.

PDF 578

Neatsispyręs kas dieną girdimiems Glinskio klastingiems raginimams, Karalius pasmerkia Aleksandras pasmerkė mirmirčiai žymiausius čiai Žemaitijos seniūną StaLietuvos didikus nislovą Žarnovskį, Smolensko vietininką Stanislovą Kišką, Polocko vaivadą Stanislovą Glebavičių, Lietuvos maršalą Joną Zaberezinskį ir kitus to paties luomo ir tos pačios minties žmones. Jis sušaukė Breste seimą, ketindamas kokia nors dingstimi sukviesti ten žymiausius didikus į pilį, suimti ir išžudyti. Nieko nežinodami apie karaliaus sumanymus, į seimą kaip paprastai suvažiavo gausybė bajorų, tačiau, karalystės kanclerio Jono Laskio laiku įspėti, išsisukinėjo kviečiami į pilį.

PDF 579

Į seimą atvyko iš Vilniaus Skitas Sich Achmetas Šich Achmetas, Užvolgio skitariasi su karaliumi tų valdovas, o šiuo metu Breste ir Radome tremtinys ir beveik belaisvis. Aleksandras jį pasitiko už penkių mylių: pastačius plyname lauke puošnią palapinę, jo laukė prie plačiu kilimu užtiesto kelio, kuriuo Sich Achmetas, palikęs žirgą, turėjo pėsčiomis eiti prie karaliaus. Aleksandras Šich Achmetą priėmė su didele pagarba ir pasisodino dešinėje.

PDF 278

Tai tikriausiai pati seniausia šventovė Žemaitijoje, Ramygalos parapijoje, tarp Nevėžio ir Agluonos upių, Vilkatupės (Wilkotupy) ežero ir Žurblio (Žurblis) pievos. Valdant karaliui Aleksandrui^ jo įsakymu, pagoniškos šventyklos vietoje buvo pastatyta filija . Lietuviai dar turėjo kilnojamųjų, arba stovyklinių, šventovių, kurios priklausė ugnies šventovėms piratėjoms.

PDF 493

Tai tikriausiai pati seniausia šventovė Žemaitijoje, Ramygalos parapijoje, tarp Nevėžio ir Aluonos upių, Vilkatupės (Wilkotupy) ežero ir Zurblio (2urblis) pievos. Valdant karaliui Aleksandrui, jo įsakymu, pagoniškos šventyklos vietoje buvo pastatyta filija19b. ,9a Ludwik z Pokiewia.

PDF 150

O paskui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietuvą 39. Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus badas, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos40. Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis paša, vardu Malkočas 42, vedinas daugeliu žmonių, ir kariavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Krokuvos 43.

PDF 304

5 Trisdešimt vienerių metų Aleksandras (gimė Krokuvoje 1461.V1I1.5) buvo Lk ir Ldk Kazimiero ir Vokietijos im peratoriaus Albrechto dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus. Tėvui mirštant, buvo n e Gardine, o Vilniuje, paliktas ten karaliaus vietininku.

PDF 305

1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.

PDF 508

Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiuntinys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius turėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žygiu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.

PDF 537-538

Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos. 53S Tiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir atkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs laišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbrachtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nugalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug žalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketindamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pralaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.

PDF 560

Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Valavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose.

PDF 150

O paskui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietuvą 39. Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus badas, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos40. Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis paša, vardu Malkočas 42, vedinas daugeliu žmonių, ir kariavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Krokuvos 43.

PDF 87

Kaunas grasino Tomui, esą jei jis trukdys kauniečiams laivybą Vysla, Kaunas neleis Torno laivų į Nemuną. 1494 m. Aleksandras Jogailaitis rėmė kauniečius, reikalaudamas kauniečiams laisvos laivybos Vysla ir grasindamas Priisų miestų pirkliams represijomis.

PDF 116

Klebonas, tik neaišku kuris ir kada, karčemą perstatė ir įrengė kleboniją Didžiojoje gatvėje. Kitą kartą Aleksandras Jogailaitis suteikė parapinei bažnyčiai 2 kapas grašių iš vadinamųjų karčemų pinigų. Šiuos pinigus klebonui turėjo išmokėti Kauno pilininkas.

PDF 167

Miestas skundėsi, kad seniūnas užgrobė miestui priklausančias ganyklas Raginėje ir malūną ant Jiesios. Miestiečių pasiuntiniai pateikė teismui pluoštą Aleksandro Jogailaičio valdymo laikų dokumentų, įrodančių miesto nuosavybės į ginčijamus objektus teises. Seniūnas neneigė, kad ginčijamos ganyklos ir malūnas kadaise priklausę miestui, bet jie jam atitekę su seniūnija, taigi seniūnai jau anksčiau jais disponavę.