1492 m. Aleksandras patvirtino ankstesnius Vilniaus dovanojimus ir suteikė naujų privilegijų, turėjusių pagyvinti prekybą bei pagerinti miestiečių buitį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
III KNYGA Iki tol (1492 m.) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui duoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Alek sandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, tu rėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto gyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksan dras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri vačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal mazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa kymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil niaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.
Aleksandras Jogailaitis garantavo Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis laisvą laivybą Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
III KNYGA Iki tol (1492 m.) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui duoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Alek sandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, tu rėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto gyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksan dras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri vačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal mazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa kymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil niaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41.
Aleksandras siekė užgesinti vaidus su Ivanu Vasiljevičiumi vesdamas jo dukterį Eleną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245-246
229\n\n## Puslapis 246\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nsu Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nu\nkreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai \nir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nu\ntarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį di\ndžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.
Aleksandro ir Elenos santuoka išplėtė Vilniaus prekybinius ryšius su Rusios miestais, o Aleksandras leido statyti Svečių namus rusų pirkliams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
Deja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žen to ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.) anoji sutartis su caru buvo nutraukta. Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplė tė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir ska tino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lie tuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės. Karalius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų pirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie savo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.
Michałas Balińskis vertino, kad Aleksandrui Jogailaičiui stigo ryžto, nors 1501 m. jis buvo išrinktas Lenkijos karaliumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
Tarp Aleksan dro ir jo uošvio vyko nuolatinės rietenos. Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui. Veltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus Mendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, - Aleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo pa naudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais.
Aleksandrą Vilniuje kamavo sunki liga ir paralyžius, o gydyti buvo pakviestas Balinskis iš Krokuvos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 249
Tačiau Aleksandro planai pasirodė esą klaidingi, nes totoriai, nepaisydami grasinimų, jog Šach Achmedas bet ka da gali būti išlaisvintas ir kenkti jiems, netrukus su didžiu lėmis pajėgomis įsiveržė į Lietuvą. Karalių tuo metu ėmė kamuoti sunki liga; jau anksčiau ištiktas paralyžiaus, Vil niuje jis vis labiau juto negalią. Nepagelbėjo jam ir iš Kroku vos pakviestas tuose kraštuose pagarsėjęs ano meto alche mikas Balinskis, vėliau už gydymo nesėkmę ar už savo aiškiaregystes sumokėjęs laisvė46.
Aleksandras Jogailaitis mirė Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 m. rugpjūčio 10 d. naktį ir buvo palaidotas koplyčioje prie katedros.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250-251
paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu-\n234\n\n## Puslapis 251\n\nIII KNYGA\nlėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemu\ntinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o \njo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, \ngreta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą \ndėl pavojingos Glinskio puikybės.
Aleksandras pasirinko Vilnių nuolatiniam gyvenimui ir po vedybų su Elena atgaivino sostinę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei. Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų ma tyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuo latiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sos tinę.
Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta Krymo totorių orda puldinėjo Aleksandro Jogailaičio valdas ir kėlė grėsmę Kijevui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 247
Krymo totorių orda, Ivano Vasiljevičiaus pakurstyta, ėmė puldinėti žemes, paklūstančias Aleksandro skeptrui, ir kilo grėsmė Kijevui. Veltui Šach Achmedas, Perekopo ordos chanas, ir atkaklus Mendli Girėjaus priešas, savo pajėgomis rėmė lietuvius, - Aleksandro veiksmams stigo ryžto ir, nors buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1501 metais), jis vis dėlto negebėjo pa naudoti savo galios ir susidoroti su savo priešais. Šach Ach medas, apleistas sąjungininko, Mendli Girėjaus sumuštas, 43 Žinome, kad Maskvoje iki šiol dar išlikęs priežodis: Kto w Wilnie nie by wał, tot czudes nie widał [Kas Vilniuje nebuvo, tas stebuklų neregėjo].
Aleksandras Jogailaitis dovanojo Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui šienaujamą pievą prie kelio į Užupį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 373
PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Rad vilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevi- čiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedan čio iš miesto į Užupį, už Vilnelės. Tai davėme jam ir jo vaikams visiems laikams. Rašytas Vilniuje, sausio 13 dieną, Il indikte.
Dėl silpnos Aleksandro Jogailaičio valdžios Vilniaus miesto administracijoje įsitvirtino netvarka ir kilo kivirčų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 275
Šio išmintingo karaliaus nuopel nas - vietinio Lietuvos ūkio pradmenys bei tvarka jos sosti nėje. Netvarka ir apsileidimas, įsitvirtinę miesto administra cijoje dėl silpnos karaliaus Aleksandro valdžios, ir iš to nuolat kylantys kivirčai tarp miesto valdžios ir Vilniaus gyventojų privertė Žygimantą Senąjį įvesti naują ir griežtą tvarką. 1536 metų rugsėjo 9 dieną, lankydamasis Vilniuje, jis įsakė, pri tariant karalienei Bonai, paskelbti naujus miesto įstatymus.
Aleksandras Jogailaitis siekė užgesinti vaidus su Ivanu Vasiljevičiumi vesdamas jo dukterį Eleną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245-246
229\n\n## Puslapis 246\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS\nsu Taurijos chanu Mendli Girėjumi prieš Aleksandrą, nu\nkreipė visą jo dėmesį į save. Tarp jų kilo audringi vaidai \nir, norėdamas juos sėkmingai užgesinti, Aleksandras nu\ntarė to siekti, vesdamas Ivano Vasiljevičiaus dukterį di\ndžiąją kunigaikštytę Eleną. Pirmiausia Maskvoje (1494 m.
Aleksandras Jogailaitis, būdamas nusilpęs kūnu, bet sveiko proto, nurodė po jo mirties išpildyti paskutinius įsakymus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 384-385
Quem quidem vitae spiritum 368 ## Puslapis 385 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Skel biame visiems ir kiekvienam, norėsiančiam su šiuo raštu su sipažinti. Kad mes mūsų senatorių ir žemiau surašytųjų liudytojų akivaizdoje, nors ir esame kūnu nusilpę, tačiau su sąmone ir sveiko proto, iš anksto rūpindamiesi, kad mirties galios, kurios valdžiai pagal gyvybės ir laikinumo neišven giamus dėsnius paklūsta visa, kas sukurta, netikėtai iš šio mirties patalo ir laikinosios Didenybės šlovės nebūtume pa imti, ir trokšdami, taip, kaip katalikiškajam karaliui bei aukš čiausiajam kunigaikščiui, taip pat ir bet kuriam mirtinga jam krikščioniui derėtų, paskutiniais mūsų karališkais nurodymais tiek siela, tiek kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pasirūpinti visomis tinkamesnėmis priemonėmis - tei se, nurodymu ir raštu, įsakėme ateityje, po mūsų mirties, išpildyti.
Aleksandras Jogailaitis buvo suteikęs privilegiją Vilniaus miesto auksakalių cechui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 451
Šiuo raštu skel\nbiame visiems ir kiekvienam, kam dera žinoti, kad pas mus \nir į mūsų teismą raštišku šaukimu, reikalaujant garbiesiems \nsenjorams* ir visam mūsų Vilniaus miesto auksakalių ce\nchui, buvo pakviestas garsusis Steponas Genseris, auksaka\nlys, tiek dėl jo paties, tiek dėl jo nekilnojamojo turto, jei kokį \nturėtų. Už tai, kad jis nepakluso Lenkijos karaliaus it taip \npat didžiojo Lietuvos kunigaikščio šviesiausiojo Aleksandro, \nmūsų pirmtako, minėtiems senjorams ir mūsų Vilniaus mies\nto auksakalių cechui duotai ir mūsų patvirtintai privilegi\njai, nebijodamas toje pačioje privilegijoje nedrausmingiems, \nbesiverčiantiems auksakalystės menu nesilaikant civilinės \nteisės ir atsiskyrusiems nuo Vilniaus auksakalių cecho meist\nrams numatytos bausmės.
Aleksandras Jogailaitis žmonai Elenai iki gyvos galvos dovanojo Mogiliavo pilį prie Dniepro su jos valdomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 381-382
Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelg damas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios žmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir norėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, jai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome ir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, stovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas valdas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausan čias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, pajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavo mis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių krūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bity nais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų aptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, eže rais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūkla- vimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklau- siniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie 365 ## Puslapis 382 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS et appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncu patis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex an tiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in poste rum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri possint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona in suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — illustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram haben dum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, sicut expressum est ad tempora vitae suae.
Aleksandras Jogailaitis mirė Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10-osios naktį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250-251
paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu-\n234\n\n## Puslapis 251\n\nIII KNYGA\nlėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemu\ntinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o \njo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, \ngreta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą \ndėl pavojingos Glinskio puikybės.
Aleksandras Jogailaitis, įkurdinęs dominikonus, negrąžino Vilniaus miestui Vingrių šaltinių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 278
Aleksandro Jogailaičio nerūpestingumas ir išlaidumas vė liau, valdant Žygimantui, sukėlė diskusiją apie Vilniaus sau gumui ir patogumui svarbų objektą, kurio vardas - Vingrių šaltiniai. Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui bėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe. Aleksan dras, toje vietoje įkurdinęs dominikonus, Vingrių šaltinių nesugrąžino miestui, bet sutiko juos kartu su klebonija 6 Tai matyti iš Žygimanto Senojo 1536 metų rugpjūčio 29 dienos (Archiwum Miejs. MSS.) privilegijos patvirtini mo, leidžiančio parduoti plytinę ir žemes, esančias už Vilijos, ant kal no priešais tiltą, - tais pačiais me tais kunigaikščio Poznanės vyskupo, miestui padaryto.
Aleksandras Jogailaitis rašte titulavosi Lietuvos, Žemaitijos, Rusios ir Kijevo didžiuoju kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 375
Mes, Aleksandras, Dievo malone didysis Lietuvos, Žemaitijos, Rusios, Kijevo ir 1.1, kunigaikštis. Po nas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad, kai mes įsitikinome šviesiausio sios ponios Elenos, Dievo malone didžiosios kunigaikštie nės, brangiausios mūsų žmonos, vedybine meile ir jos išti kimybe, norėdami ją mūsų malone ir geradarybe pradžiuginti ir ja pasirūpinti, jai ir jos palikuonims [dova nojame] turtus ar dvarus su visomis žemėmis, vadinamus Kniazičiai ir Teterinas, bei pilį, vadinamą Popova Hura, ku riuos anksčiau valdė Seisla vo* kunigaikštis Ivanas Jurgėvi- čius, ir kitas valdas, nuo seno priklausančias tiems patiems * Mstislavlis (vert.
Aleksandras Jogailaitis pasirinko Vilnių nuolatiniam gyvenimui ir po vedybų su Elena išlaikė prabangų dvarą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 251
Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų ma tyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuo latiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sos tinę. Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč.
Aleksandras Jogailaitis, nusilpęs po ligos, iš Lydos buvo nugabentas į Vilnių, kai prie Lydos artėjo Krymo totoriai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 249-250
Bet, kai totoriai didele * Karalienė Elena pati savo lėšomis pastatydino atskirą namą Vilniaus pilyje, skirtą apsistoti pas ją iš Mask vos atvykstantiems bojarinams ir pa siuntiniams. Knygoje, apimančioje Lietuvos Metrikos archyvo sąrašą, apie jį yra tokia žinia: „Namui Vil niaus pilyje, kur Maskvą laiko, ger biamas Janas Filipovičius, daktaras, kustodas ir Vilniaus kanauninkas (Jan Philipowicz Doctor Custos i Cano- nik Wileński), pardavė savo paveldė tą sklypą Vilniaus pilyje su mūriniu rūsiu karalienei Elenai už devynias dešimt kapų amžina teise", Vilniu je, vasario 12-tą dieną, 12 indikte, su antspaudu. Raidė aa. 45 Stryjkowski edyc.Warsz., 1.678. 46 Aleksandras iš Balino Balinskis, Kro kuvos bajoraitis nuo Olkušo, pa skendęs alchemijoje, ėmė taip gar sėti savo gydymo sėkme, kad, nors vargšus ir Krokuvos miestiečius vel tui gelbėjęs patarimais bei vaistais, tačiau, kai ir turtingieji pradėjo prie jo skverbtis, nevengdamas prisi kimšti kišenes, ėmęs nuo jų po 100 dukatų. Miechovita, Bielskis, o ypač Strijkovskis savo metraščiuose, su pykę už karaliaus Aleksandro gydy mą Vilniuje, kuris vos neužduso per ilgai laikomas stiprių žolių garo vo nioje, savo metraščiuose vadino jį 233 ## Puslapis 250 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS banga vėl plūstelėjo į Lietuvą, karalius Aleksandras, nors ir nusilpęs, kad sutaikytų susipykusius bajorus su Glins kiu, savo numylėtiniu, ir paakintų juos atremti pagonis, pa judėjo iš Vilniaus į Lydą. Tačiau neilga buvo karaliaus vieš nagė šioje pilyje, kadangi, vos dienai praėjus, pakeliui piešdami ir degindami, prie Lydos prisiartino Krymo cha no sūnūs su 20 000 totorių. Kilo didelis pavojus karaliaus saugumui, tad Aleksandras, ponų patarimu, kariuomenei vadovauti pavedęs etmonui Kiškai ir kunigaikščiui Glins kiui, pats galutinai paliegęs lektikoje buvo nugabentas į Vil nių.
Žinia apie 1506 m. rugpjūtį pasiektą Lietuvos pergalę prie Klecko Aleksandrą Jogailaitį pasiekė Vilniuje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 250-251
Gausūs Krymo ordos ka rių būriai susirėmė su mūsiškiais ties Kłecku, ir lemtinga Lietuvos pergalė, pasiekta 1506 metų rugpjūtį, ir ateityje užkirto šiems azijiečiams kelią į artimiausias šios valsty bės vaivadijų sostines47. Ši trokštama žinia jau merdintį Aleksandrą pasiekė Vilniuje. Nors visą gyvenimą nebuvo lemta laimėti karų, paskutinę savo valandą pasijuto nuga- sukčiumi ir šimtininku. Tačiau, ob- vo įkalintas. Pagaliau, turtą išleidęs jektyviai vertinant, tai buvo iliuzio- auksui daryti ir alcheminiams ban- nistas, prisisiurbęs keisto mokslo tai- dymams, kaip karšinčius savo die- syklių, kurias anais laikais tiek kartų nas baigė besiginčydamas su Kroku- įrodė ir gydė taip, kaip šiandieniniai vos miestiečiais dėl pinigų. Le Roi ir homeopatijos mėgėjai. Sun- 47 kiai atkentėjo Balinskis už savo gydy- Strijkovskis savo metraštyje, mo ir alchemijos aistrą; pirmiausia po 1. 681-687, plačiai ir ganėtinai žais- karaliaus mirties sėdėjo kalėjime Vii- mingai eilėmis aprašo šią svarbią niuje iki pat Žygimanto atvykimo, o pergalę. paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas.
Aleksandras Jogailaitis suteikė Vilniui teisę laikyti vaško dirbtuvę ir rūpinosi laisva laivyba Vilija.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
), Aleksan\ndras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo \nmetu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri\nvačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal\nmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa\nkymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva \nlaivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil\nniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla \nvisur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžio\njo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės \ngyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Va- \nsiljevičiaus užmačių.
Kazimieras prieš mirtį prašė lietuvių paskelbti Aleksandrą Jogailaitį Lietuvos valdovu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 537-538
Dėl šių priežasčių Severs\nko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, \nišdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas\nkvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, \ntačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes\ntuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos.\n53S\n\nTiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir \natkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs \nlaišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbra- \nchtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nu\ngalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug \nžalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketin\ndamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pra\nlaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.
Kojelavičius Aleksandrą Jogailaitį vaizduoja kaip jaunuolį, turėjusį valdovui deramų savybių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 538-539
Gerokai nesutarė tie, kurie, visaip meilin-\ndamiesi, tylomis medžiojo sau kitų balsus, ir tie, kurie\natvirai siūlė Simoną Olelkaitį. Vis dėlto šiuos užmojus\nsutramdė dar tebegyva jų širdyse Kazimiero įtaka ir\npagarba jam: jie negalėjo aplenkti jo sūnų, ypač Alek\nsandro, kurį paskutinę gyvenimo valandą Kazimieras\npriešmirtiniais žodžiais jiems pasiūlė į valdovus. Be to,\nir pats Aleksandras, jaunikaitis, kupinas valdovui de\nramų savybių, žadino viltį, jog per savo gabumus susi\nlauks tokios pat sėkmės, kokios iš pradžių buvo susi\nlaukęs jo tėvas.
Aleksandras Jogailaitis iš Vilniaus seimo buvo palydėtas į Šv. Stanislovo katedrą ir pasodintas į tėvo sostą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 540-541
Akivaizdus ir nepaprastas tautos pritarimas\nju k u n ig a ik ščiu\nsusirinko į Vilniaus seimą. At\nvyko ir tokie žymūs vyrai,\n5 4 2\n\n## Puslapis 541\n\nneleido atidėlioti vainikavimo\nP a k ėlim a s į so stą\ndienos: iš tos vietos, kur po\nsėdžiavo seimas, valdovo ap\ndaru pasipuošusį Aleksandrą palydėjo į šv. Stanislovo\nkatedrą ir pasodino į tėvo sostą.
Aleksandras Jogailaitis apie pralaimėjimą sužinojo prie Bobro upės ir įrengė karo stovyklą Obolcuose.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 559
Atvestas pas Ivaną, Konstan\ntinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kan\nkinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinė\nmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant\nraiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą\nAleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas su\nstabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuo-\nse. Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė\nlink Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti\ngalėjau.
Glinskio raginimų paveiktas Aleksandras Jogailaitis pasmerkė mirčiai kelis žymius Lietuvos didikus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 578
Neatsispyręs kas dieną girdimiems Glinskio\nklastingiems\nraginimams,\nKaralius\npasmerkia\nAleksandras pasmerkė mir-\nmirčiai\nžymiausius\nčiai Žemaitijos seniūną Sta-\nLietuvos didikus\nnislovą Žarnovskį, Smolens\nko vietininką Stanislovą Kiš\nką, Polocko vaivadą Stanislovą Glebavičių, Lietuvos\nmaršalą Joną Zaberezinskį ir kitus to paties luomo ir\ntos pačios minties žmones. Jis sušaukė Breste seimą,\nketindamas kokia nors dingstimi sukviesti ten žymiau\nsius didikus į pilį, suimti ir išžudyti. Nieko nežinoda\nmi apie karaliaus sumanymus, į seimą kaip paprastai\nsuvažiavo gausybė bajorų, tačiau, karalystės kanclerio\nJono Laskio laiku įspėti, išsisukinėjo kviečiami į pilį.
Aleksandras Jogailaitis Šich Achmetą pasitiko už penkių mylių ir priėmė su didele pagarba.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 579
Į seimą atvyko iš Vilniaus Skitas Sich Achmetas Šich Achmetas, Užvolgio ski- tariasi su karaliumi tų valdovas, o šiuo metu Breste ir Radome tremtinys ir beveik belaisvis. Aleksandras jį pasitiko už penkių mylių: pastačius plyname lauke puošnią pala pinę, jo laukė prie plačiu kilimu užtiesto kelio, kuriuo Sich Achmetas, palikęs žirgą, turėjo pėsčiomis eiti prie karaliaus. Aleksandras Šich Achmetą priėmė su didele pagarba ir pasisodino dešinėje.
Valdant karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, jo įsakymu pagoniškos šventyklos vietoje Ramygalos parapijoje buvo pastatyta filija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 278
Tai tikriausiai pati seniausia šventovė Že\nmaitijoje, Ramygalos parapijoje, tarp Nevėžio ir Agluonos upių,\nVilkatupės (Wilkotupy) ežero ir Žurblio (Žurblis) pievos. Val\ndant karaliui Aleksandrui^ jo įsakymu, pagoniškos šventyklos vie\ntoje buvo pastatyta filija .\nLietuviai dar turėjo kilnojamųjų, arba stovyklinių, švento\nvių, kurios priklausė ugnies šventovėms piratėjoms.
Narbutas Aleksandrą Jogailaitį vadina karaliumi ir rašo, kad jo įsakymu pagoniškos šventyklos vietoje pastatyta filija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 493
Tai tik\nriausiai pati seniausia šventovė Žemaitijoje, Ramygalos parapi\njoje, tarp Nevėžio ir Aluonos upių, Vilkatupės (Wilkotupy) ežero\nir Zurblio (2urblis)\npievos.\nValdant\nkaraliui\nAleksandrui,\njo\nįsakymu, pagoniškos šventyklos vietoje buvo pastatyta filija19b.\n,9a Ludwik z Pokiewia.
Ir didysis kunigaikštis Aleksandras, maty damas jį nebetvirtą esant, tarėsi su juo, kam po jo mir ties perduoti etmono vietą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 150
O pas kui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu vą 39. Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos40. Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 42, vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 43.
Aleksandras Jogailaitis gimė 1461 m. rugpjūčio 5 d. Krokuvoje ir buvo ketvirtasis Kazimiero bei Elžbietos sūnus.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 304
5 Trisdešimt vienerių metų Aleksandras (gimė Krokuvoje \n1461.V1I1.5) buvo Lk ir Ldk Kazimiero ir Vokietijos im peratoriaus \nAlbrechto dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus. Tėvui mirštant, bu\nvo n e Gardine, o Vilniuje, paliktas ten karaliaus vietininku.
Lietuvos metraštis Aleksandrą Jogailaitį vadina Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, kurį 1492 m. liepos 18 d. Vilniuje patvirtino visų LDK žemių seimas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 305
1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.
Iš karo stovyklos Aleksandras Jogailaitis leidosi į Krokuvą, gavęs žinią, kad Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 508
Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiunti nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy giu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius vaizduoja Aleksandrą Jogailaitį tik užprotestavus per pasiuntinį Vaitiekų Kiočką dėl Seversko kunigaikščių atsiskyrimo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 537-538
Dėl šių priežasčių Severs\nko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, \nišdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas\nkvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, \ntačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes\ntuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos.\n53S\n\nTiesa, žadėjo karalius patraukti su visomis jėgomis ir \natkeršyti Maskvos valdovui, tačiau, tuo pat metu gavęs \nlaišką, kuriuo jam pranešė, kad jo sūnus Jonas Olbra- \nchtas Vengrijoje sumuštas brolio Vladislovo ir su nu\ngalėtoju sudaręs santarvę, padarydamas Lietuvai daug \nžalos, jis nukreipė visą pyktį prieš Vladislovą, ketin\ndamas ginkluota jėga jam atkeršyti už Olbrachto pra\nlaimėjimą kaip už savo paties pažeminimą.
Apie pralaimėjimą prie Bobro upės sužinojęs Aleksandras Jogailaitis įrengė karo stovyklą Obolcuose, kad sustabdytų priešo žygį.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 560
Išvengė nelaisvės ar mirties vos vienas kitas: Ivanas Jacyničius, Jurgis Va lavičius, Teodoras Nemyra, Bogdanas Maskevičius; šie garsūs pulkų vadai, sužeisti ir beveik visai išsekę, su kardu rankoje prasiskynė kelią per ginkluotus būrius ir paspruko iš pavojaus. Atvestas pas Ivaną, Konstan tinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kan kinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinė mis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas su stabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuo- se.
O pas kui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu vą 39.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 150
O pas kui didysis kunigaikštis Aleksandras sugrįžo į Lietu vą 39. Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos40. Paskui, sekančių metų vasarą bei rudenį4I, atėjo Moldavijos vaivada Steponas, o su juo — turkų sultono didysis pa ša, vardu Malkočas 42, vedinas daugeliu žmonių, ir ka riavo po Lenkijos žemę, Kamenecu pradedant, ir ligi Lvovo, ir net ligi Tamovo, už dešimties mylių nuo Kro kuvos 43.
1494 m. Aleksandras Jogailaitis rėmė kauniečius, reikalaudamas kauniečiams laisvos laivybos Vysla ir grasindamas Priisų miestų pirkliams represijomis.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 87
Kaunas grasino Tomui, esą jei jis trukdys kauniečiams laivybą Vysla, Kaunas neleis Torno laivų į Nemuną. 1494 m. Aleksandras Jogailaitis rėmė kauniečius, reika- laudamas kauniečiams laisvos laivybos Vysla ir grasindamas Priisų miestų pirkliams represijomis.
Kitą kartą Aleksandras Jogailaitis suteikė parapinei bažnyčiai 2 kapas grašių iš vadinamųjų karčemų pinigų.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 116
Klebonas, tik neaišku kuris ir kada, karčemą perstatė ir įrengė kleboniją Didžiojoje gatvėje. Kitą kartą Aleksandras Jogailaitis suteikė parapinei bažnyčiai 2 kapas grašių iš va- dinamųjų karčemų pinigų. Šiuos pinigus klebonui turėjo išmokėti Kauno pilininkas.
Miestiečių pasiuntiniai pateikė teismui pluoštą Aleksandro Jogailaičio valdymo laikų dokumentų, įrodančių miesto nuosavybės į ginčijamus objektus teises.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 167
Miestas skundėsi, kad seniūnas užgrobė miestui priklausan- čias ganyklas Raginėje ir malūną ant Jiesios. Miestiečių pasiuntiniai pateikė teismui pluoštą Aleksandro Jogailaičio valdymo laikų dokumentų, įrodančių miesto nuo- savybės į ginčijamus objektus teises. Seniūnas neneigė, kad ginčijamos ganyklos ir malūnas kadaise priklausę miestui, bet jie jam atitekę su seniūnija, taigi seniūnai jau anksčiau jais disponavę.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Garsėjo šis val dovas ir savo šlovingu vardu, ir savo garbingais žy giais. Vidutinio ūgio, plikakaktis, pailgo ir prakaulaus 5 40 veido, kalbėdamas šiek tiek švepliavo; būdamas labai kantrus ir kūnu, ir dvasia, nebijojo nei darbų, nei var gų. Gerdavo tiktai šaltą vandenį, o elgėsi ir rengėsi paprastai ir kukliai kaip ir Jogaila. Didžiausias palaido sanguliavimo priešas, ištiki- Š v ie sio jo V iln ia u s miausias teisėtos žmonos vy- v y s k u p o A n d ria u s ras, nepaprastai mėgo me- m irtis džioti, o draugams buvo la bai dosnus. Keliais mėnesiais anksčiau už karalių mirė Vilniaus vyskupas Andrius, kilęs iš Vilniaus, garsėjęs šventųjų mokslų pažinimu bei proto aštrumu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Akivaizdus ir nepaprastas tautos pritarimas ju k u n ig a ik ščiu susirinko į Vilniaus seimą. At vyko ir tokie žymūs vyrai, 5 4 2 neleido atidėlioti vainikavimo P a k ėlim a s į so stą dienos: iš tos vietos, kur po sėdžiavo seimas, valdovo ap daru pasipuošusį Aleksandrą palydėjo į šv. Stanislovo katedrą ir pasodino į tėvo sostą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Po to visi it vienas pa reikalavo vesti juos į priekį ir pulti priešą. Nesilsėjusi kariuomenė, vargais negalais nužygiavusi dvi mylias, įnirtingai užpuolė priešą vos jį išvydusi. Maskvėnų raiteliai neatlaikė antpuolio; vos prasidėjus mūšiui, at sitraukė iš atviro lauko į stovyklą. Besitraukiantiems ant kulnų lipo Konstantinas, tačiau, perdaug karštai siekdamas pergalės, susilaukė pralaimėjimo: visiems pulkams pasklidus atviroje lygumoje, parodė priešams, kaip mažai teturi kariuomenės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Visiems buvo aišku, kad nepaprastą valdovo rūstį sukurstė ne jo pri gimtis, bet nuolatiniai Glinskio įkalbinėjimai, štai to dėl tie, kurie patyrė karaliaus pyktį, dabar, sutelkę jėgas, ėmėsi priemonių jį nuversti. Žmonėse sklido ne žinia kieno paleisti gandai, kad Mykolas Glinskis taiks tosi, susidorojęs su lietuvių kilmės didikais, užgrobti Lietuvos kunigaikštystę ir kad dėl šių jo užmačių Alek sandro gyvybei gresia pavojus. Sunku pasakyti, ar tai buvo paskalos, ar teisybė, bet daugelis tuo patikėjo: taip jau esti, kad apie visas žymiąsias šeimas daugiau sia ir sklinda visokiausių šnekų. Pats Glinskis, pasiti kėdamas valdovo palankumu, nekreipė dėmesio į žmonių kalbas, nors savo ruožtu visaip stengėsi pra žudyti gandų skleidėjus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kitką pasisėmėme iš rankraščių ir padavimų, kuriuos pasitaikė surinkti, visuomet laikydamiesi griežto kritiškumo, su kuriuo išlukštenama tiesa iš per amžius susikaupusios pai niavos. Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žy nius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyveni mu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žy nys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaiš tingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
L. 158). 1,2 /Ten pat, 1 pastraipos 9 eilutės sakinio minties tęsinys/ Toji šventykla turėjo būti su kariniais įtvirtinimais, nes senovi niuose XVI amžiaus dokumentuose minima senovinė piliavietė ir būtent šioje vietoje kadaise stovėję įtvirtinimai17“. 17a Žygimanto Senojo privilegija, duota Petrui Laurinavičiui, Viln/iaus/ piliečiui, kuria patvirtinami įvairūs pirkimai (Piotrko- vas.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
5 Trisdešimt vienerių metų Aleksandras (gimė Krokuvoje 1461.V1I1.5) buvo Lk ir Ldk Kazimiero ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus. Tėvui mirštant, bu vo n e Gardine, o Vilniuje, paliktas ten karaliaus vietininku.