Rygos vyskupas Albertas nugalėjo Jersikos karalių Visvaldį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 22
Jersikos karalius\n\n2 Dauguva\nŽiemgaliai ;\nSėliai\nX Saulė (Šiauliai) 1236 m.\n\nNes Lietuviai\n\nVilnius\n\n0\n\nJotvingiai aw MI Visvaldis buvo nugalėtas\nNY Rygos vyskupo Alberto.\nTeutonų ordiną padėti kar- Europos rytuose didelius\n\njauti su prūsais 1226-1228 m.
Iki mirties 1229 m. vyskupas Albertas buvo naujos vokiečių valstybės Livonijoje valdovas.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 56-57
Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje nau-\n jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis.
Vyskupas Albertas 1202 m. savo vyskupijoje įkūrė ordiną, kurį 1204 m. patvirtino popiežius.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 56
Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku-\n pijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir\n jam suteikė templininkų įstatus.
Narbutas Albertą vadina Prūsijos ir Livonijos arkivyskupu, kurio kivirčą su kryžiuočiais sprendė popiežiaus bulė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 126
Si\nvyskupija turėjo apimti Rusią, plytinčią kairiojoje Pele\nsos pakrantėje ir Gardino link, kur dominikonai jau nuo\nseno turėjo savo misijas, o Rytų apeigų krikščioniškasis\ntikėjimas buvo gana paplitęs. To įrodymų matome popie\nžiaus bulėje1, išleistoje dėl Prūsijos ir Livonijos arkivys\nkupo Alberto kivirčo su kryžiuočiais ir sutaikančioje abi\nšalis. Be kitų dalykų, joje apibrėžta arkivyskupo jurisdik\ncija Eželio, Dorpato, Virlando (Reveiio), Kuršo, Ruimo,\nVarmės, Parnedės, Sembos, Rusios (Gardino), Varšuvos\n(Lenkijos) vyskupijose.
To dėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę už imti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės brostviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkur ti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 186
To dėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę už imti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės bro- stviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkur ti, idant jie tikybą krikščionų tarp netikėlių platin tų ir ją antturėtų. Albertas, geisdamas tokią brostvą Padaugavy įkurti, nukeliavo į Teutoniją naujos tenai talkos 1200 meldžionų telkti, idant jų užtarymu ir pagalba savo ketėjimą galėtų užkakinti, o Ditrichą zokanyką iš siuntė pas popiežių, idant jam jo norą apreikštų. Tuo tarpu pats, noris, surinkęs didžią gaują mel džionų, sugrįžo į Rygą, vienok, krūpaudamas toli mas tautas sukelti, sandarą padarė su padaugioni- mis, tai yra kuržemiais, žemgaliais, aiba žemaičiais, ir lietuviais, arba latuviais, ir tuomi nuo savęs pa vojų attolino.
Taip randantis kas kartą pavojesniai dėl voky čių, Hermanas, urėdas lybiešų, suvadinęs perkrikš tus ir vokyčius, teiravos, ar kariauti ilgiaus su ne tikėliais, ar laukti Alberto iš Teutonijos pagrįžtančio, kur buvo neseniai iškeliavęs; nes, jausdami save.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 211
Taip randantis kas kartą pavojesniai dėl voky čių, Hermanas, urėdas lybiešų, suvadinęs perkrikš tus ir vokyčius, teiravos, ar kariauti ilgiaus su ne tikėliais, ar laukti Alberto iš Teutonijos pagrįžtan- čio, kur buvo neseniai iškeliavęs; nes, jausdami save silpnais, visi tarė liautis nuo karių ir laukti parei nančio su meldžionimis Alberto, o tuo tarpu sanda- rauti su igumiais, kurie, didžiai įgrobti nuo letgalių, paliaubas padarė ant vienų metų su vokyčiais1. Ateinantį metą v. Albertas, pagrįžęs su didžia 1208 daugybe meldžionų diduomių ir kunigų iš Teutoni jos, suvadino visus perkrikštus ir vokyčius, rūgo j o ant Veisekės, kunigaikščio Kuoknesės pilės, saky damas, jog jis, gavęs iš meilės nuo jo vokyčių įgu lę į savo pilę dėl apsigynimo nuo žemaičių, pernai pasalu visą įgulę nužudė, už ką pravėrė j o jam at monyti, todėl su visa kariauna traukė į Kuoknesės pilį ir tenai ant kalno vietoj senosios pilės naują stiprią pilį įkūrė ir įgulę vokyčių vėl įdėjo, ir taip ją aprūpino, jog galėtų nuo buklumo ir narsumo že maičių, lygia dalia nuo pasalumo gudų, gintis; per- dėjęs tenai kamendotu Jeriką kalavijonį, pats su grįžo į Rygą, o meldžionys tuo tarpu, įpuolę į Že 1 A r n d t s Lief.
Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 229
Žemgaliai, kurie buvo persikrikš tiję, vėl išsižadėjo ir su lietuviais ir žemaičiais su sinėrę kariavo meldžionis, kaipogi, aptverę kuo stipresniai pilį Mežotę, traukė į Bažnyčios salą ir tenai, krikščionis nugalavę, visą kraštą nuteriojo. Tą regėdamas, v. Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį nuteriojęs, pačią pilį apgulė.
Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 347
Mintautas nuo vienos pu sės gorinamas pavojum, nuo antros masinamas krikščionų goda, noris nairydamos, pasiėmė tą da ryti, ko mistras norėjo1. Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio. Tuojau Mintautas liepė krikščionų kunigams svietą mokyti ir krikštyti visoj Lietuvoj.
1268 m. Rygos arkivyskupas Albertas sudarė sutartį su Nalšios kilminguoju Šiukšta.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 4
1268 m. į Livoniją veikiausiai po vidinių kivirčų, kurie prasidėjo 1263 m. nužudžius karalių Mindaugą, atvykęs lietuvių kilmingasis iš Nalšios Šiukšta (Suxe), krikšto metu priėmęs Mikalojaus vardą, sudarė sutartį su Rygos arkivyskupu Albertu. Iškilmingo akto bažnyčioje metu gausių, kaip pažymėta, liudytojų akivaizdoje lietuvių didikas perleido iš tėvų paveldėtą žemės valdą Nalšioje Rygos arkivyskupui, atgaudamas tas valdas iš vyskupo rankų kaip leną (jį priėmė ir nedalyvaujančio, bet dokumente paminėto brolio vardu)
Imperatorius Otonas II išsiuntė Albertą, turėjusį arkivyskupo titulą ir vėliau valdžiusį Magdeburgo arkikatedrą.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 126
Imperatorius išsiuntė \nAlbertą, anuomet ¡gavusį vienos vyskupijos arkivyskupo \ntitulą, vėliau savo žinioje turėjusį Magdeburgo arkika\ntedrą. Į Rusią jis atvyko 960 metais, tačiau tenykščių \nbuvo sutiktas su tokiu piktumu, kad vos išvengė žiaurios \nstabmeldžio rankos.
Albertas grįždamas aplankė kai kuriuos Lie tuvos žemės kraštus, kur mokė žmones švento tikėjimo tiesų.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 126
Albertas grįždamas aplankė kai kuriuos Lie\ntuvos žemės kraštus, kur mokė žmones švento tikėjimo \ntiesų. Daugiau jokių smulkesnių žinių istorijoje neišliko1 2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kryžiuočiai savo ruožtu ne siliovė naikinę prūsų Bartos ir Galindos provincijų, iš ku rių būriai pagonių bėglių, tarp kurių buvo ir jotvingių, traukėsi prie Narevo ir į Polesę, jau priklausančią Kuja- vijos kunigaikščiui; čia sėkmingai plėtėsi krikščionybė. Bet veržlūs kryžiuočiai, nepaisydami jokių valdžių ir tei sių, iškapodavo jotvingius ir ¡galindus, nuviję juos į Po-' lesę. Kai didysis kryžiuočių magistras dėl skundų Romai neatsižvelgė į atsiųstą popiežiaus perspėjimą, nurodyda mas savo apeliaciją j anksčiau, t. y. 1253 metais, išleistą popiežiaus Inocento bulę, apaštališkasis legatas abatas Opicas atskyrė jį nuo bažnyčios2.