Albertas

PDF 22

Jersikos karalius 2 Dauguva Žiemgaliai ; Sėliai X Saulė (Šiauliai) 1236 m. Nes Lietuviai Vilnius 0 Jotvingiai aw MI Visvaldis buvo nugalėtas NY Rygos vyskupo Alberto. Teutonų ordiną padėti kar- Europos rytuose didelius jauti su prūsais 1226-1228 m.

PDF 56-57

Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje naujos vokiečių valstybės valdovas buvo jis.

PDF 56

Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus.

PDF 126

Si vyskupija turėjo apimti Rusią, plytinčią kairiojoje Pelesos pakrantėje ir Gardino link, kur dominikonai jau nuo seno turėjo savo misijas, o Rytų apeigų krikščioniškasis tikėjimas buvo gana paplitęs. To įrodymų matome popiežiaus bulėje1, išleistoje dėl Prūsijos ir Livonijos arkivyskupo Alberto kivirčo su kryžiuočiais ir sutaikančioje abi šalis. Be kitų dalykų, joje apibrėžta arkivyskupo jurisdikcija Eželio, Dorpato, Virlando (Reveiio), Kuršo, Ruimo, Varmės, Parnedės, Sembos, Rusios (Gardino), Varšuvos (Lenkijos) vyskupijose.

PDF 186

Todėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę užimti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės brostviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkurti, idant jie tikybą krikščionų tarp netikėlių platintų ir ją antturėtų. Albertas, geisdamas tokią brostvą Padaugavy įkurti, nukeliavo į Teutoniją naujos tenai talkos 1200 meldžionų telkti, idant jų užtarymu ir pagalba savo ketėjimą galėtų užkakinti, o Ditrichą zokanyką išsiuntė pas popiežių, idant jam jo norą apreikštų. Tuo tarpu pats, noris, surinkęs didžią gaują meldžionų, sugrįžo į Rygą, vienok, krūpaudamas tolimas tautas sukelti, sandarą padarė su padaugionimis, tai yra kuržemiais, žemgaliais, aiba žemaičiais, ir lietuviais, arba latuviais, ir tuomi nuo savęs pavojų attolino.

PDF 211

Taip randantis kas kartą pavojesniai dėl vokyčių, Hermanas, urėdas lybiešų, suvadinęs perkrikštus ir vokyčius, teiravos, ar kariauti ilgiaus su netikėliais, ar laukti Alberto iš Teutonijos pagrįžtančio, kur buvo neseniai iškeliavęs; nes, jausdami save silpnais, visi tarė liautis nuo karių ir laukti pareinančio su meldžionimis Alberto, o tuo tarpu sandarauti su igumiais, kurie, didžiai įgrobti nuo letgalių, paliaubas padarė ant vienų metų su vokyčiais1. Ateinantį metą v. Albertas, pagrįžęs su didžia 1208 daugybe meldžionų diduomių ir kunigų iš Teutonijos, suvadino visus perkrikštus ir vokyčius, rūgo j o ant Veisekės, kunigaikščio Kuoknesės pilės, sakydamas, jog jis, gavęs iš meilės nuo jo vokyčių įgulę į savo pilę dėl apsigynimo nuo žemaičių, pernai pasalu visą įgulę nužudė, už ką pravėrė j o jam atmonyti, todėl su visa kariauna traukė į Kuoknesės pilį ir tenai ant kalno vietoj senosios pilės naują stiprią pilį įkūrė ir įgulę vokyčių vėl įdėjo, ir taip ją aprūpino, jog galėtų nuo buklumo ir narsumo žemaičių, lygia dalia nuo pasalumo gudų, gintis; perdėjęs tenai kamendotu Jeriką kalavijonį, pats sugrįžo į Rygą, o meldžionys tuo tarpu, įpuolę į Že­ 1 A r n d t s Lief.

PDF 229

Žemgaliai, kurie buvo persikrikštiję, vėl išsižadėjo ir su lietuviais ir žemaičiais susinėrę kariavo meldžionis, kaipogi, aptverę kuo stipresniai pilį Mežotę, traukė į Bažnyčios salą ir tenai, krikščionis nugalavę, visą kraštą nuteriojo. Tą regėdamas, v. Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį nuteriojęs, pačią pilį apgulė.

PDF 347

Mintautas nuo vienos pusės gorinamas pavojum, nuo antros masinamas krikščionų goda, noris nairydamos, pasiėmė tą daryti, ko mistras norėjo1. Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dvasiška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio. Tuojau Mintautas liepė krikščionų kunigams svietą mokyti ir krikštyti visoj Lietuvoj.

PDF 4

1268 m. į Livoniją veikiausiai po vidinių kivirčų, kurie prasidėjo 1263 m. nužudžius karalių Mindaugą, atvykęs lietuvių kilmingasis iš Nalšios Šiukšta (Suxe), krikšto metu priėmęs Mikalojaus vardą, sudarė sutartį su Rygos arkivyskupu Albertu. Iškilmingo akto bažnyčioje metu gausių, kaip pažymėta, liudytojų akivaizdoje lietuvių didikas perleido iš tėvų paveldėtą žemės valdą Nalšioje Rygos arkivyskupui, atgaudamas tas valdas iš vyskupo rankų kaip leną (jį priėmė ir nedalyvaujančio, bet dokumente paminėto brolio vardu)

PDF 126

Imperatorius išsiuntė Albertą, anuomet ¡gavusį vienos vyskupijos arkivyskupo titulą, vėliau savo žinioje turėjusį Magdeburgo arkikatedrą. Į Rusią jis atvyko 960 metais, tačiau tenykščių buvo sutiktas su tokiu piktumu, kad vos išvengė žiaurios stabmeldžio rankos.

PDF 126

Albertas grįždamas aplankė kai kuriuos Lietuvos žemės kraštus, kur mokė žmones švento tikėjimo tiesų. Daugiau jokių smulkesnių žinių istorijoje neišliko1 2.

PDF 17

Žygio prieš Lietuvą metu Karaliaučiaus komtūrui broliui Albertui besimeldžiant, ore prie jo burnos pasirodė viešpaties kūnas paplotėlio pavidalu ir kryžiuotis jį priėmė su neapsakomu džiaugsmu (III, 232).