1644 m. Albertas Vijūkas-Kojelavičius buvo išsiųstas į Braunsbergą dėstyti teologijos. Kojelavičius dalyvavo ordino narių susirinkime Varšuvoje, kur išrenkamas Lietuvos provincijos įgalio tiniu. Biografijos aptarime daroma prielaida, kad jėzuitų ordino vadovybei Albertas Vijūkas-Kojelavičius galėjo būti nepageidautinas.
Po to iškel dinamas į Varšuvą ir paskiriamas jėzuitų namų viršinin ku bei kolegijos kunigu. Varšuvoje jis 1677 m. ir mirė. Toks ordino vadovybės elgesys su savo' nariu, tu rinčiu aukščiausius mokslo laipsnius ir didelę pedago ginę patirtį, verčia daryti prielaidą, kad šis iš Vijūkų kilęs bajorėlis galėjo būti jai kuo nors nepageidautinas.
Cenzoriai neskaitė autoriaus pirmo ir antro tomų dedikacijų Sapiegoms. Antrą tomą A. Kojelavičius pa skyrė Kazimierui Jonui, pirmojo, jau mirusio, dėdei. Iš dedikacijų teksto, kupino įprastinio gražbyliavimo, matyti A. Kojelavičiaus pažiūros į Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Lietuvos valstybė nuo pat jos atsiradimo 150 metų buvo pagoniška, o jos valdovai — didieji kunigaikš čiai— pagonys. Jie kariavo su krikščioniškomis vals tybėmis, nepaklusdami katalikų bažnyčiai, vadovauja mai popiežiaus. Kryžiuočiai ir kalavijuočiai savo karus prieš Pabaltijo tautas teisino krikščionybės platinimu tarp pagonių barbarų, popiežius juos rėmė. Kaipgi A. Kojelavičius, katalikybės ideologas, sprendė pago niškų valdovų santykius su krikščionimis?