Kernius, kunigaikštis Lietuvos, tapęs nuo karių Jaroslavo jautresnis, saugodamos nuo antpuolių gu dų, aukštame skardy linksmoj laukymėj tarp ąžuo lynų rimtą pilį įkūręs ir nuo savo vardo ją Kerna ve praminęs, kurioje pats su ūkės rėdą ir Lietuvos vyresnybe. Įgavus ūkės valdžią Vladislovui Hermanui, bro liui Boleslovo Drąsiojo, ne vien pamezonys, nes gu dai ir pamariai lenkų nebklausė ir duoklės nebdavė.
Kernius, kunigaikštis Lietuvos, tapęs nuo karių Jaroslavo jautresnis, saugodamos nuo antpuolių gu dų, aukštame skardy linksmoj laukymėj tarp ąžuo lynų rimtą pilį įkūręs ir nuo savo vardo ją Kerna ve praminęs, kurioje pats su ūkės rėdą ir Lietuvos vyresnybe.
§ XV Kernius ir Gimbutas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, karės jų su gudais, lenkais ir žuvėdais Kernius turėjęs savo valdžioj kraštą tarp upių Neries, Nevėžio ir Daugavos, Gimbutas valdęs vi sus Žemaičius; abudu gyvenusiu taikiai vienybėj ir kliauty. Kernius, kunigaikštis Lietuvos, tapęs nuo karių Jaroslavo jautresnis, saugodamos nuo antpuolių gu dų, aukštame skardy linksmoj laukymėj tarp ąžuo lynų rimtą pilį įkūręs ir nuo savo vardo ją Kerna ve praminęs, kurioje pats su ūkės rėdą ir Lietuvos vyresnybe gyvendamas, už buveinę visos Lietuvos ūkės paskyręs, kaipogi tenai kiekvienam reikalui ar pavojui radusis tėvūnai, arba senatoriai, į dūmą, ar ba rodą, galėjo veikiai susirinkti. Šiandien pamatai tos vietovės, arba miesto, ir pilės tebėr, o šūsnis irų sugriuvusių rūmų, krūmais apaugusių, nuo tolo riogso, o apkerpėję pamatų kūliai rodo rūstą povy- zių senų dienų buveinės Lietuvos ūkės, kurioje bo čiai probočiai, išmintingai rėdydamos, ne kartą draudino neprietelius ūkės savo.
Įėjusiu į Juodgirė- nus (šiandien Baltaisiais Gudais vadinamus) pasis- kaidė į žaras ir, apygardas Polocko baisiai nuterio- jusiu, į pačią pilį mojavo laužtis, bet šiuo kartu lio vusiuos tą daryti, nusluoguotu visokiomis gėrybėmis pagrįžo laimingai į Kernavę, savo buveinę1. Įgavus ūkės valdžią Vladislovui Hermanui, bro liui Boleslovo Drąsiojo, ne vien pamezonys, nes gu dai ir pamariai lenkų nebklausė ir duoklės nebdavė. Šiaurėj vienok lietuvių giminės, užvis žemaičiai, рака j aus neturėjo.