Jogaila neatsisakė teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją, todėl Lietuva valstybingumo neprarado, bet tapo Lenkijos vasale.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Kitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo kunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va- lią, nebūta. Tačiau Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip į tėvoniją ir Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. O tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu.
Voluinėje šalutinės Gediminaičių šakos, tokios kaip Sanguškos, Čartoriskiai ir Vyšnioveckiai, sukūrė tėvonijas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi. Vėliau Voluinė apskritai tapo šalutinių Gedimi- naičių šakų įsitvirtinimo erdve – čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę San- guškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostroho buvo nepa- prastai reikšmingą vaidmenį suvaidinę riurikaitiškos, taigi „ukrainietiš- kos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Voluinę laikė savo tėvonijos dalimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi. Vėliau Voluinė apskritai tapo šalutinių Gedimi- naičių šakų įsitvirtinimo erdve – čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę San- guškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostroho buvo nepa- prastai reikšmingą vaidmenį suvaidinę riurikaitiškos, taigi „ukrainietiš- kos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai.
Jogaila Vitebsko žemę pasiliko sau kaip tėvonijos dalį, nors Algirdas ją buvo prijungęs prie Lietuvos valstybės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 346
Todėl ėmė tartis su rusų didikais, kokiu būdu galima būtų užimti Rusią, iš kur ga- Susitaria su rusais lėtų pats savo nuožiūra pra- labai toli nuo Livonijos, Baltarusijoje, turtingą Vitebs ko žemę valdė karaliaus Jogailos vietininkas Teodoras Vesna, karaliaus sakalininkas Lietuvoje. Nors šis kraš tas anksčiau Algirdo buvo prijungtas prie Lietuvos vals tybės, tačiau Jogaila jį pasiliko sau kaip tėvonijos dalį. Vis dėlto saugojo tą žemę nelabai rūpestingai (šitaip pa prastai esti, kai karalysčių pakraščiai pavedami tiems, kurie tenkina karalių įgeidžius), galima sakyti, visai aplaidžiai, rodos, nė nemanydamas, jog jai gali grėsti koks pavojus.
Ivanas skelbė ginklu ginsiąs globon paimtus asmenis ir tėvonijas nuo smurto.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 557
Juk jis įsakęs Vilniaus vys kupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d - Smolensko Juozapui Solta- rui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; li gi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė mės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje. Jis, Ivanas, nieku būdu negalįs ramiai žiūrėti, kaip jam daroma skriau dos, negalįs nepaisyti rusų maldavimų, todėl ateityje pasirūpinsiąs ginklu atremti bet kokį smurtą, kurio bus griebiamasi prieš asmenis ir tėvonijas, jo paimtas į globą. Skubiai po to pasiuntęs žygūną, sakėsi pas kelbsiąs Aleksandrui tikrą karą, jeigu šis pasisavin siąs pabėgėlių turtus arba nuskriausiąs dėl tikėji mo kitus rusus.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kernius ir Gimbutas, geisdami praplėsti tėvonijas, sutelkė Lietuvos ir Žemaičių pajėgas žygiui į Rusią.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 43
4. APIE PALEMONO VAIKAIČIUS KERNIU IR GIMBUTĄ \nIR VOKIEČIU ĮSIGALĖJIMĄ LATVIŲ 2EMEJE\nO paskui 1 didysis kunigaikštis Kernius ir Gimbu\ntas, geisdami praplėsti savo tėvonijas, sutelkė savo pa\njėgas iš Lietuvos ir Žemaičių ir leidosi į Rusią, link \nBreslaujos ir link Polocko, ir padarė daug žalos rusams, \njų žemę nuniokojo ir daugybę žmonių išsivarė ne\nlaisvėn 2 .\nO tuo laiku, jam bebūnant Rusioje, kita gentis, va\ndinama latviais, kurie gyveno jūros pakrantėje ir iš\ngirdo, kad kunigaikščio Kerniaus nebėra Lietuvoje, \no didžiojo kunigaikščio Gimbuto — Žemaičiuose, visi \nsusirinkę patraukė į Žemaičių žemę ir pridarė Žemai\nčių žemėje daug žalos.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
(Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka)
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Bevaldant Mantvilai, iškilo chanas Batu2; ir užpuo lė jis Rusų žemę, ir visą Rusų žemę užkariavo3, ir daug rusų kunigaikščių iškapojo, kitus parsivedė nelaisvėn, o visos Rusų žemės sostinę, Kijevo miestą, pavertė de gėsiais L Kijevo didysis kunigaikštis Dimitrijus5, išsi gandęs jo didelės jėgos ir galybės, pabėgo iš Kijevo į Černigovo miestą6 ir paskui sužinojo, kad Kijevo miestas sudegintas ir visa Rusų žemė nusiaubta. Ir iš girdo, kad esama žmonių — mužikų, gyvenančių be valdovo, besivadinančių druckiečiais. Ir jis sušaukė ka rius, nuvyko j Drucką, paėmė Drucko žemę, pastatydi no Drucko miestą ir pasivadino Drucko didžiuoju ku nigaikščiu s. O tuo laiku Žemaičių didysis kunigaikštis Mantvila sužinojo, kad Rusų šalis yra ištuštėjusi ir rusų kuni gaikščiai išvaikyti.