Ivanas pažadėjo atsiųsti taikytojus, kai karalius surašys jam padarytus nuostolius. Maskvėnai turėjo paskirti taikytojus, kurie Sebežo krašte įsakytų grąžinti kaimus ir atlyginti nuostolius.
Vildamiesi, jog ta proga galės šį bei tą naudinga padaryti Lietuvai, jie noriai sugrįžo į Maskvą, tačiau, pradėję derybas dėl paliaubų, pasisakė nepasirašysią jokio susitarimo, kol maskvėnai neduosią aiškaus atsakymo dėl skriaudų, padarytų prie Sebežo. Šitokiu atkakliu elgesiu galop palaužė maskvėnus ir privertė juos tuojau pat paskirti taikytojus, kurie, nuvykę į Sebežo kraštą, turėjo susipažinti su padėtimi ir įsakyti grąžinti užgrobtus kaimus bei atlyginti kitus nuostolius. Kai šalys sutarė dėl šių dalykų, karaliaus pasiuntiniai sutiko pasirašyti trejų metų paliaubų susitarimą tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis sudarytos ir ankstesnės.
Nerasdamas kitos dingsties laiškų rašyti, nusiskundė dėl pasieniuose daromų skriaudų ir paprašė, kad žydų pirkliams leistų laisvai keliauti iš Lietuvos į Maskvos kunigaikštystę. Ivanas atmetė šį prašymą, tačiau pažadėjo atsiųsti taikytojus, kurie ir atsiteis už skriaudas, bet tada, kai karalius jam surašysiąs, kokių nuostolių pridaryta. Antra vertus, primygtinai pareikalavo, kad savo ruožtu karalius atsilygintų už jam padarytas skriaudas, o jų didžiausia — ta, kad po šiai dienai nepripažįstamas caro titulas.