Į proletarinį internacionalizmą orientuotos radikalių kairiųjų organizacijos Lietuvoje veikė nelegaliai ir krašte buvo neįtakingos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 124
Propagandos lygmeniu vyko konkurencinė kova tarp skirtingos ideologinės pakraipos politinių grupuočių (neretai pasivadinusių partijomis), veikusių atskirai lietuvių ir lenkų bendruomenių vardu, kurios daugiau ar mažiau laikėsi atitinkamai arba lietuvių, arba lenkų etnolingvistinio nacionalizmo pozicijų ir a priori kitos pusės siekius laikė priešiškais ir iš esmės neteisėtais. Tokia pozicija nesivadovavo tik krašte neįtakingos radikalių kairiųjų, į komunistinę revoliuciją ir vadinamąjį proletarinį internacionalizmą besiorientavusios, nelegaliai veikusios organizacijos, vienas kitas intelektualas, taip pat negausi LDK valstybingumo idėjos mylėtojų, vadinamoji „kraštiečių“ (lenkiškai „krajovcų“) demokratų srovė. Ji propagavo autonominės Lietuvos, buvusios LDK ribose, idėją, kaip daugiakultūrį lietuvių, lenkų, baltarusių, tam tikra prasme ir žydų valstybinį darinį, kuriame pirmųjų trijų tautų kalbos turėtų valstybinį statusą.