Santrauka
Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį. Daukšos lietuviakalbė programa nebuvo įgyvendinta.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį. | c-001 | |
| t-002 Daukšos lietuviakalbė programa nebuvo įgyvendinta. | c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
1595 m. Mikalojus Daukša, parengęs pirmąją lietuvišką knygą LDK – „Katekizmą“, o 1599 m. kitą lietuvišką leidinį – „Postilė“, kurios pratarmė- je kreipėsi į Lietuvos visuomenę, ragindamas kurti raštiją lietuvių kalba: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Juk „tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, ja aptaria visus valstybės reikalus, ją gra- žiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.“ M. Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Daukšos lietuviakalbė programa nebuvo įgyvendinta.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Unikali M. Daukšos veikla pa-
2 skyrius • L E N K I J O S I R L I E T U V O S VA L S T Y B I Ų J U N G T U V Ė S 73 Žemėlapio fragmentas su pirmosiomis „Tėve mūsų“ eilutėmis visomis Europos kalbomis ir lietuvių kalba (pažymėta raudona linija). Niurnbergas, 1741 m. vadinta „šauksmu tyruose“, nes vėlesni jo darbo tęsėjai nebekėlė tokių tikslų. Nors sporadiškai lietuviškų knygų leidimas nenutrūko per visą Ba- roko epochą, jų būta gerokai mažiau nei lenkiškų ar lotyniškų. Iškalbin- gas yra Konstantino Sirvydo veikalo pavadinimas – „Trijų kalbų žodynas“ (1620). Jame, skirtame studijuojančiam jaunimui, lenkų kalbos žodžiai
L I E T U V O S I S T O R I J A 74 aiškinami lotyniškai, o tik paskui lietuviškai. K. Sirvydo lietuviški pa- mokslai, vėlesni giesmynai (Saliamono Slavočinskio „Giesmės“ 1646 m.) ar gramatikos (1737 m. lietuvių kalbos gramatika) rūpinosi tik lietuvių kalbos funkcionavimu kasdieniu – Bažnyčios ir mokyklos – lygmeniu. Todėl M. Daukšos lietuviakalbė programa nebuvo įgyvendinta. Gyveni- mas reikalavo vis daugiau lietuviškų žodžių, bet, užuot juos kūrus, buvo pasisavinami lenkiški. Taigi lietuvių kalbą, nesuspėjant kurti naujadarų pagal gyvenimo poreikius, pradžioje lenkė rusėnų kalba, o vėliau lenkų, tapusi LDK bajorijos integracine kalba ir Vakarų kultūros sklaidos rusėnų žemėse priemone. Nors Lietuva ir toliau bandė rašyti ir lotyniškai, ir net lietuviškai, lenkėjimo procesas pamažu apėmė visą jos politinį ir kultūrinį elitą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |