namkarė

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Vla­ dislovo žmona buvo lyčium tų kerštų, kuri, gobė- damos valdžios, įgundino savo vyrą brolių dalis atimti. Nuo to kėlės namkarė, kuri mažne į praga­ rą Lenkų ūkę įstūmė. Vladislovas, nebtverdamos sa- 1138 vo valstybėj, pas ciesorių savo uošvį išsidangino, palikdamas valdžią Boleslovui IV Garbanočiui.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Taip tarės lietuviai ir žemaičiai, jei ne karėją, tačiaus vyrą gudrų, mokytą, svieto regėjusį, valdy- mierą savo tautos pakėlę, vildamies, ko jis karda nenuveiks, tą gudryba nukrops; bet tame daikte nusivylė, kaipogi Vasilkas, tapęs didžiuoju kuni­ gaikščiu Lietuvos, nerūpinos, kaip ramdyti ir draus­ ti neprietelius ūkės, nešelpė parusnėnų, savo vien­ taučių, kruvinose karėse žūnančių su kryžėjais, ne­ bruko kliautį ir vienybę savo ūkėjams, bet pradžioj savo rėdos ėmė su visų didžiausia aitra ir rūstybe persakioti įtartus nugalavimu savo tėvo Mintauto. Tuojau kėlės namuose baisus ermyderis ir prasidėjo rūsta namkarė: kaipogi Vasilkas vienus niekuo ne­ kaltus nužudė, kitus slapta nusmaugino, kitiems aki­ vaizdoj makaules nurentė, karojo lygia giltine kal­ tą ir nekaltą, jei tiktai rados skaugis, juos kaltinąs. Bet kas aprašys tą rūstą dieną, ant kurios tuo kartu pažvelgus alvienam doram lietuviui širdis gėlė: kaipogi visi kraštai rūstais degėsais ir iromis ap­ skleisti, vaisingos kaimos nuteriotos, pilys, rūmai ir žinyčios suardytos, vietovės, arba miestai, nude­ ginti, kur antžvelgus, tenai rūsti tyrai taukšojo, pi­ lių bei kiemų vietoj springimai žvėrys ir paukščiai, kaulus tąsiodami jų gyventojų, gandino savo rūs­ tais balsais paklydusį keleivį.