lyčyna

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Už ką tie kraugeriai vadina mus bedieviais, netikėliais, piktesniais už žvėris, ar mes ne nuo vieno ir to paties dailidės rankos esam atlikę kaip ir anie, tai yra nuo rankos Perkūno, mūsų gūžėtojo, užtarytojo ir didžio geradėjo, kursai žibina mums saulę, mėnesį ir žvaigždes kaip ir jiems; turim mes protą, omeną ir išmintį kaip jei krikščionys, atskirtam gerą nuo blogo, dorybę nuo nedorybės, kankinam ir draudžiam nuodėmes, o girtam ir godoj am dorybę ir viliamės už gerus darbus linksmintis aukštybėse, o už nuodėmes pritirti kančias pragare. Yra tai jų žabangai, kuriuose nori mus nuspęsti, užsimovę lyčyna savo tikybos. Regim, kas nutiko su mūsų broliais žemgaliais, parusniais, kuriuos jau perkrikštijo krikščionys, tas ir * Viršuj: bruks.