t-001vidutinis
Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o dalis kunigų konfliktavo su lietuvių siekiais.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 122
Lietuvių tautinis atgimimas, laikęs savo priešu caro režimą, netrukus atrado dar vieną – lenkų polonizatorius. Jau ne vienos šeimos kalbėjimas lietuviškai viešai, pamaldų lietuvių kalba reikalavimai bažnyčiose kėlė len- kiškai kalbančiųjų opoziciją. Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, vis labiau tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o tautiškai ne- susipratę kunigai jau rimtai kirtosi su lietuvių aspiracijomis. 1902 m. kun. Adomas Jakštas-Dambrauskas išleido lenkiškai knygelę, kurioje išdėstė jaunosios lietuvių kartos siekius ir programą, pageidaudamas, kad ir jau- noji Lietuvos bajorų karta aiškiai pasisakytų, kas ji – lietuviai ar lenkai. Lietuvos bajorų prašyta, kad būtų susipratę ir neveidmainiški lietuviai, kad lietuviškai kalbėtų, melstųsi, mylėtų savo kraštą, jam dirbtų, būtų jo vadai, rūpintųsi liaudies švietimu ir gerove, kad jaunieji bajorai būtų Lietuvos že- mės druska. Pasiūlymo bendradarbiauti su bajorais Vilniaus lenkai atsisakė dr. T. Čarkovskio (T. Czarkowski) brošiūra „Przenigdy“ („Niekados“), kuri lenkų ir lietuvių santykius pablogino. Daugelis bajorų apskritai nesuprato lietuvių siekių, o bendradarbiavimą su jais laikė negarbe.