t-001vidutinis
Vorobjovo interpretacijoje Vilniaus „genius loci“ siejamas su lietuvišku miesto pobūdžiu, lirizmu ir romantika.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Ir vienlaik Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas miestas; kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus — kartu ir ,,genius loci” — yra linkęs į lirizmą ir romantiką. Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio” miesto dvasią, — kuris nekrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšiuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimsti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę — jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, p, atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.