Ministras pirmininkas E. Galvanauskas, įsitikinęs, kad per Tautų Sąjungą ar Ambasadorių konferenciją Lietuva Klaipėdos negaus, nusistatė užimti kraštą jėga (anot A. Smetonos, be faktinės kontrolės nebus juridinės), J. Pilsudskio pavyzdžiu pastatyti visus į fait accompli padėtį ir tada derėtis. 1922 m. pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius pranešė vyriausybei, kad tėra viena galimybė pasiimti miestą – užimti jį karine jėga. Kariškiai laikė tai 24 valandų reikalu.