Delegacija derybose dėl sienų turėjo remtis etnografiniu principu ir daryti būtiniausias ekonomines korektyvas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 138
Memorandumais, straipsniais, pasisakymais komisijose delegacija kreipė dėmesį į Lietuvos valstybės pripažinimo problemą – pirmą kartą Lietuvos delegacija tarėsi ne su kitais lietuviais, o Lietuvos vardu veikė svarbiausiame tarptautiniame forume, kurdama sąlygas nepriklausomybei. Delegacija buvo instruktuota diskusijose dėl sienų remtis etnografiniu principu darant būtiniausias ekonomines korektyvas, gauti išėjimą į jūrą per Klaipėdą arba Liepoją, pabrėžti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius ir pasiekti, kad Lietuva būtų priimta į Tautų Sąjungos bendriją. Delegacija įrodinėjo, kad Lietuva nenori priklausyti nei Lenkijai, nei Rusijai, kad yra istorinė valstybė, ieškojo draugų ir sąjungininkų, tarėsi su estais ir latviais, lenkais, bandė brėžti savo sienas įtraukdama ir Suvalkų trikampį, dirbo informacinį propagandinį darbą.
Konferencijos rezoliucijoje būsima Lietuvos valstybė apibrėžta kaip demokratiška nepriklausoma valstybė etnografinėmis ribomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 133
šauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos
1917 m. Berno konferencijoje pasisakyta už Lietuvos teritorijos formavimą etnografiniu principu „Lithuania Propria“ ribose.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 133
Konferencijoje dominavo kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Konferencijos pagrindinėje rezoliucijoje lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę struktūrą turės nustatyti „sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konferenciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus /Vokietiją/“.
Konferencijos rezoliucija numatė nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis ribomis su ekonominėmis korektyvomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 133
Konferencijoje dominavo kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Konferencijos pagrindinėje rezoliucijoje lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę struktūrą turės nustatyti „sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konferenciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus /Vokietiją/“.
Lietuvos delegacija sienų klausimu turėjo remtis etnografiniu principu ir būtiniausiomis ekonominėmis korektyvomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 138
Memorandumais, straipsniais, pasisakymais komisijose delegacija kreipė dėmesį į Lietuvos valstybės pripažinimo problemą – pirmą kartą Lietuvos delegacija tarėsi ne su kitais lietuviais, o Lietuvos vardu veikė svarbiausiame tarptautiniame forume, kurdama sąlygas nepriklausomybei. Delegacija buvo instruktuota diskusijose dėl sienų remtis etnografiniu principu darant būtiniausias ekonomines korektyvas, gauti išėjimą į jūrą per Klaipėdą arba Liepoją, pabrėžti, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius ir pasiekti, kad Lietuva būtų priimta į Tautų Sąjungos bendriją. Delegacija įrodinėjo, kad Lietuva nenori priklausyti nei Lenkijai, nei Rusijai, kad yra istorinė valstybė, ieškojo draugų ir sąjungininkų, tarėsi su estais ir latviais, lenkais, bandė brėžti savo sienas įtraukdama ir Suvalkų trikampį, dirbo informacinį propagandinį darbą.
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 131
Abi tos grupuotės pritarė tautų apsisprendimo principui ir Lietuvos valstybingumo istorinei tradicijai, o jų teritorinės aspiracijos panėšėjo kaip broliai dvyniai – istoriškai etninės lietuvių žemės Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose, dalis Kuršo. Kadangi Lenkijos ir Lietuvos bendros valstybės pasekmės išliko, lenkiškai kalbantiems lietuviams vis labiau linkstant į lenkų kultūrinę orbitą ir Lenkijos valstybingumo idėją, nesiruošiant konvertuotis į lietuvybę, kristalizavosi Lietuvos nepriklausomybės siekis etnografiniu pagrindu. Lietuviakalbės Lietuvos kūrėjai lenkiškai kalbantiesiems nesiūlė jokių papildomų privilegijų, o tik teisę likti tautine mažuma, nes dauguma lietuvių vargiai būtų pritarę dvarininkų privilegijoms.