Žemaičių vyskupija (XV–XVI a. Medininkų vyskupija; 1840–1915 m. Telšių vyskupija) – 1417–1926 m. Žemaitijoje veikusi vyskupija. Teritorija apėmė vakarinę LDK dalį ir beveik sutapo su Žemaičių seniūnija. Centras – Medininkai (Varniai), nuo 1864 m. – Kaunas. 1920–1922 m. leista Žemaičių vyskupijos kronika. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tai buvo viena iš dviejų katalikiškų vyskupijų (kita – Vilniaus vyskupija), abi buvo pavaldžios Gniezno arkivykupijai. Rusijos imperijos sudėtyje Žemaičių vyskupija didžiąja dalimi sutapo su Kauno gubernija ir buvo pavaldi Mogiliavo arkivyskupijai.
Šaltinis: Vikipedija
Žemaičių vyskupija – katalikų bažnytinė teritorija, kuriai priklausė ir Kuršo gubernijos katalikai. Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais jos teritorija priklausė Rusijos imperijai ir daugiausia apėmė Kauno guberniją, išskyrus Kuršo bei Žiemgalių dekanatus. Šiuo laikotarpiu vyskupijoje pastebimai pagerėjo tikinčiųjų dvasinis gyvenimas: daugiau žmonių įsisąmonino tikėjimo tiesas, išmoko skaityti ir mažiau girtuokliavo. Kunigams buvo privalomos kasmetės penkių dienų rekolekcijos, rodančios griežtą pastoracinės tvarkos palaikymą. Po 1864 metų Blaivybės brolijos padėtis tapo sunkesnė, tačiau principinga Valančiaus kova, pasak šaltinio, padėjo vyskupijoje išnykti meškininkams; pats Valančius laikomas vienu labiausiai pasižymėjusių jos ganytojų.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu