1432 m. Vroclavo gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir Vilnių su savo prekėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordi\nno žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o\nturtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikš\nčio dvare9. Prekybos sutartis su Pskovu, kaip ir prieš metus\nsudarytoji su Naugardu, buvo patvirtinta Vilniuje ir, ano\ngą poną Fridrichą fon Bebirsteyną,\npriėmiau į savo dvariškių būrį ir\nkaip malonų patikėtinį\", bei prašo,\nkad panašią paslaugą padarytų to\npaties svečio broliui Prūsijoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis \nBomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdans\nku8. Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordi\nno žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o \nturtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikš\nčio dvare9.
Švitrigaila prašė garantuoti Vroclavo gyventojams laisvą kelionę su prekėmis per Ordino žemes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229-230
Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pa geidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasi teirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačia me laiške Švitrigaila prideda prašy mą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino že mes, kad jie galėtų laisvai ir nevar žomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palanku mo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo pa skirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.
Jogaila ir Vytautas pasiuntė į Vroclavą protestus, kuriuos gabeno Zbignievas Olesnickis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 362
Per susitikimą Dauguose patyrę ištarmę, jiedu esą rėkę ir raudoję, kaip du sužeisti hutai^13. Pus broliai tuojau į Vroclavą pasiuntė savo protestus, kuriuos ten ga beno savo politinę karjerą pradedąs Zbignievas Olesnickis. Ilgame savo laiške Vytautas išdėstė, jog žemaičiai yra ta pati lietuvių tautos dalis : « viskas yra viena, viena žemė ir tie patys žmonės »^14.
Švitrigaila prašė garantuoti Vroclavo gyventojams laisvą ir nevaržomą keliavimą su prekėmis per Ordino žemes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229-230
Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pa geidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasi teirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačia me laiške Švitrigaila prideda prašy mą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino že mes, kad jie galėtų laisvai ir nevar žomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palanku mo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo pa skirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.
Jogaila tuojau apeliavo į popiežių Martyną V, prašydamas panaikinti Vroclavo sprendimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 363
Abu valdovai tačiau kratėsi tokio sprendimo. Jogaila tuojau apeliavo į popiežių Martyną V, prašydamas panaikinti Vroclavo sprendimą. O Vytautui pasisiūlė galimybė imperatoriui už neprie telišką ištarmę atmokėti pačiu skaudžiausiu būdu.
Vroclave per Kalėdas buvo planuota surengti suvažiavimą, kuriame, dalyvaujant imperatoriui, turėjo būti imtasi įgyvendinti priešsutartinius priesakus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 127
Buvo pareikš tas noras tvirtos taikos ir sudaryti sutartį su Vokiečių ordino rite riais; apie Lietuvą nupasakota, kad esą didesnę jos dalį sudaro krikščioniškos provincijos, o kiti kraštai, nors žmonės senosios tikybos laikosi, tačiau čia klesti krikščioniško tikėjimo mokymas, o visuotinės tolerancijos dėka ir krikštui priimti nėra jokių kliū čių. Pagaliau nėra kliūčių jungtis su Romos bažnyčia ir tai, kuo lengviausiu keliu einant, su laiku gali duoti rezultatų. Impcrato- rius karštai griebėsi tų pasiūlymų, paskyrė įgaliotinius - Prahos arkivyskupą Ernestą, Svidnicos kunigaikštį Balkoną ir riterių kry žiuočių Vokietijos provincijos magistrą Volframą Nolenburgą, ku rie turėjo atvažiuoti į sutartą vietą, kur norėtų atvykti Lietuvos kunigaikščiai suderinti priešsutartinių susitarimų, ir per Kalėdas Vroclave surengti suvažiavimą, kuriame, dalyvaujant imperato riui, turėjo būti imtasi įgyvendinti priesakus.
Teodoras Narbutas aprašo, kad dėl abiejų pusių atkaklumo nė viena jų nenusileido, todėl įgaliotiniai, nieko neįrodę, grįžo į Vokietiją, o prieš Kalėdas Vroclave sutiko imperatorių su dvariškiais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 128
Deja, atkaklumo būta tokio, kad nė viena pusė ne norėjo nusileisti, ir įgaliotiniai, nieko neįrodę, grįžo Vokietijon; prieš pat Kalėdas Vroclave sutiko imperatorių su visais dvariš kiais, kurie jų laukė.