1432 m. Vroclavo gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir Vilnių su savo prekėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o turtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikščio dvare9. Prekybos sutartis su Pskovu, kaip ir prieš metus sudarytoji su Naugardu, buvo patvirtinta Vilniuje ir, ano gą poną Fridrichą fon Bebirsteyną, priėmiau į savo dvariškių būrį ir kaip malonų patikėtinį", bei prašo, kad panašią paslaugą padarytų to paties svečio broliui Prūsijoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229
Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis Bomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdansku8. Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o turtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikščio dvare9.
Švitrigaila prašė garantuoti Vroclavo gyventojams laisvą kelionę su prekėmis per Ordino žemes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229-230
Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pageidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasiteirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačiame laiške Švitrigaila prideda prašymą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino žemes, kad jie galėtų laisvai ir nevaržomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palankumo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo paskirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.
Jogaila ir Vytautas pasiuntė į Vroclavą protestus, kuriuos gabeno Zbignievas Olesnickis.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 362
Per susitikimą Dauguose patyrę ištarmę, jiedu esą rėkę ir raudoję, kaip du sužeisti hutai^13. Pusbroliai tuojau į Vroclavą pasiuntė savo protestus, kuriuos ten gabeno savo politinę karjerą pradedąs Zbignievas Olesnickis. Ilgame savo laiške Vytautas išdėstė, jog žemaičiai yra ta pati lietuvių tautos dalis : « viskas yra viena, viena žemė ir tie patys žmonės »^14.
Švitrigaila prašė garantuoti Vroclavo gyventojams laisvą ir nevaržomą keliavimą su prekėmis per Ordino žemes.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 229-230
Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pageidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasiteirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačiame laiške Švitrigaila prideda prašymą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino žemes, kad jie galėtų laisvai ir nevaržomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palankumo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo paskirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.
Jogaila tuojau apeliavo į popiežių Martyną V, prašydamas panaikinti Vroclavo sprendimą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 363
Abu valdovai tačiau kratėsi tokio sprendimo. Jogaila tuojau apeliavo į popiežių Martyną V, prašydamas panaikinti Vroclavo sprendimą. O Vytautui pasisiūlė galimybė imperatoriui už neprietelišką ištarmę atmokėti pačiu skaudžiausiu būdu.
Vroclave per Kalėdas buvo planuota surengti suvažiavimą, kuriame, dalyvaujant imperatoriui, turėjo būti imtasi įgyvendinti priešsutartinius priesakus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 127
Buvo pareikštas noras tvirtos taikos ir sudaryti sutartį su Vokiečių ordino riteriais; apie Lietuvą nupasakota, kad esą didesnę jos dalį sudaro krikščioniškos provincijos, o kiti kraštai, nors žmonės senosios tikybos laikosi, tačiau čia klesti krikščioniško tikėjimo mokymas, o visuotinės tolerancijos dėka ir krikštui priimti nėra jokių kliūčių. Pagaliau nėra kliūčių jungtis su Romos bažnyčia ir tai, kuo lengviausiu keliu einant, su laiku gali duoti rezultatų. Impcratorius karštai griebėsi tų pasiūlymų, paskyrė įgaliotinius - Prahos arkivyskupą Ernestą, Svidnicos kunigaikštį Balkoną ir riterių kryžiuočių Vokietijos provincijos magistrą Volframą Nolenburgą, kurie turėjo atvažiuoti į sutartą vietą, kur norėtų atvykti Lietuvos kunigaikščiai suderinti priešsutartinių susitarimų, ir per Kalėdas Vroclave surengti suvažiavimą, kuriame, dalyvaujant imperatoriui, turėjo būti imtasi įgyvendinti priesakus.
Teodoras Narbutas aprašo, kad dėl abiejų pusių atkaklumo nė viena jų nenusileido, todėl įgaliotiniai, nieko neįrodę, grįžo į Vokietiją, o prieš Kalėdas Vroclave sutiko imperatorių su dvariškiais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 128
Deja, atkaklumo būta tokio, kad nė viena pusė nenorėjo nusileisti, ir įgaliotiniai, nieko neįrodę, grįžo Vokietijon; prieš pat Kalėdas Vroclave sutiko imperatorių su visais dvariškiais, kurie jų laukė.
Ir kai jau baigė kariuome nę tvarkyti, patraukė į Vroclavą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 137
Ir kai jau baigė kariuomenę tvarkyti, patraukė į Vroclavą
Prie Vroclavo Kazimiero kariuomenė susidūrė su Jiržio kariuomene.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 137
Kai karalius Kazimieras, parengęs visus būrius mūšiui, su kariuomene priartėjo prie Vroclavo, susidūrė su Jiržio 26 kariuomene ir susikovė