Totoriai įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją, mūšyje nukovė Kolomaną bei Henriką ir nuniokojo tas šalis.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).
1579 m. žygiui prieš caro kariuomenę buvo pasamdyta kareivių Vengrijoje ir Vokietijoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 300-301
Tuo būdu surinkus pinigų, prisi-\nsamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisi-\ngaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla),\n\n1579 m.
Karalius Kazimieras Vilniuje gavo žinią apie sūnaus Jono Albrechto sutriuškinimą Vengrijoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 243
Prabėgus\naštuoneriems metams, pats karalius Kazimieras, būdamas\nVilniuje, gauna žinią apie sūnaus Jono Albrechto sutriuški\nnimą Vengrijoje ir palaužtas sielvarto, susirgęs kelyje iš Vil\nniaus į Trakus, 1492 metų birželio mėnesio 7 dieną apleidžia\nšį pasaulį.\n39\nŠventasis Kazimieras, kurio mirtis,\ntapytojo Dankerso pavaizduota\nal fresco ant kairės Šv.
1326 metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių kariuomenė siaubė jo karalystę.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 255
125. Apie Vengrijos žemės niokojimą ir 30 tūkstančių totorių žūtį\n\n 1326 viešpaties metais Vengrijos karalius nukovė 30 tūkstančių totorių, kurių\nkariuomenė siaubė jo karalystę.\n\n\n\n 126.
1224 m. Vengrijos karalius išvijo ordiną, pamatęs, kad šis ruošiasi kurti savo valstybę, o ne jam tarnauti.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 59
Bet Vengrijos karalius, pamatęs, kad or-\ndinas čia ne jam tarnauja, bet ruošiasi sukurti savo valstybę, jį išvijo\n(1224 m.). Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus, tuo metu jis\nbylinėjosi su Vengrų karalium, norėdamas atgauti iš jo žemes.
Totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
22. Apie Vengrijos ir Lenkijos nusiaubimą\n\n Tais pačiais metais596 totoriai nuniokojo Vengriją ir Lenkiją (Ptol. 21,34).
1224 m. Vengrijos karalius išvijo ordiną, pamatęs, kad jis siekia kurti savo valstybę, o ne tarnauti karaliui.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 59
Bet Vengrijos karalius, pamatęs, kad or-\ndinas čia ne jam tarnauja, bet ruošiasi sukurti savo valstybę, jį išvijo\n(1224 m.). Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus, tuo metu jis\nbylinėjosi su Vengrų karalium, norėdamas atgauti iš jo žemes.
Rengiantis 1579 m. žygiui, kareivių buvo samdoma Vengrijoje ir Vokietijoje.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 300-301
Tuo būdu surinkus pinigų, prisi-\nsamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisi-\ngaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla),\n\n1579 m.
Alavas ir varis iš Vengrijos buvo gabenami į Krokuvą, o iš ten superkami į Vilnių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Alavas ir varis iš\nVengrijos buvo gabenamas į Krokuvą, o ten superkamas į\nVilnių; plienas ir geležis buvo vežami iš Alkuskų kasyklos37.\nŠiame anuomet garsiame fabrike išlieta labai daug pabūk\nlų, gaminta bombos ir kiti karo reikmenys.
Joje Vengrijos karalius Andrius 11 1211 m. buvo įkurdinęs kryžiuočius (Regesta historico-diplomatica Ordinis..., Nr. 4), norėdamas, kad šie gintų kraštą nuo polovcų (kumanų).
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 231
Apie Vengrijos bei Lenkijos nuniokojimą ir apie Kolomano, Vengrijos karaliaus bro\n lio, ir Henriko, Vroclavo kunigaikščio, žūtį\n\n Tais pačiais metais rytų šalyse gyvenusi totorių tauta įsiveržė į Vengriją ir Lenkiją,\nkur mūšyje nukovė Kolomaną, Vengrijos karaliaus brolį, Henriką, Lenkijos kunigaikštį, ir\ngalybę kitų, kuriuos ten stengė užtikti, o tas šalis pavertė dykromis, todėl daug žmonių\nvieno kalno dulkėmis maitinosi nelyginant miltais (Mart. p. 399).
Alavas ir varis iš Vengrijos buvo gabenami į Krokuvą, o ten superkami Vilniui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Alavas ir varis iš\nVengrijos buvo gabenamas į Krokuvą, o ten superkamas į\nVilnių; plienas ir geležis buvo vežami iš Alkuskų kasyklos37.\nŠiame anuomet garsiame fabrike išlieta labai daug pabūk\nlų, gaminta bombos ir kiti karo reikmenys.
1526 m. Vengrija patyrė katastrofą Mohačo mūšyje su turkais ir dingo iš Europos žemėlapio.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 53
Lietuva, Lenkijos padedama, atsilaikė prieš sta-\nčiatikišką Maskvą mūšio prie Oršos pergale 1514 m., o Vengrija 1526 m. \npatyrė katastrofą Mohačo mūšyje su turkais ir dingo iš Europos žemė-\nlapio.
Imperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klausimus, iš Volynės patraukė tiesiai į Vengriją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 417-418
Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie-\nIšsiskiisto Lucko su-\ntė Korčine seimą, norėdamas,\nvažiavimo dalyviai\nkad karalystės luomai nu\nspręstų, kaip dera priešintis\nnesaikingiems Vytauto potroškiams. Karaliui išvykus, ir\nimperatorius, apsvarstęs su Vytautu svarbiausius klau\nsimus, nebedrįso ilgiau čia užtrukti ir patraukė tiesiai\niš Volynės į Vengriją. Išvykstančiam Vytautas davė\ngalybę dovanų pridėjęs ir Vilniaus įkūrėjo Gedimino\nnukauto tauro garsųjį ragą, išmoningai papuoštą auksu\nbei brangakmeniais.
Teodoras Narbutas Vengriją arba jos gretimus kraštus laikė vieta, kur jazigai dar gyveno XV amžiuje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 136
Taip pat pavyko rasti prie Skidliaus cerkvės 1553 metų užrašą, liudijantį, kad šioje cerkvėje tuo metu buvo krikštijami Jotvingijos pagonys1. Turime akivaizdų įrodymą, jog jazigai dar XV amžiuje gyveno Vengrijoje arba gretimuose kraštuose. Juk žino ma, kad 1402 ir 1403 metais Čekijoje, o 1404 metais Mo ravijoje Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio kariai kartu su kumanais linksminosi2.
Nors Stepono Batoro tėvynėje, Vengrijoje, buvo paplitęs protestantizmas, tačiau jis pats buvo išauklėtas katalikiškai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 303
Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai.** Nors Stepono Batoro tėvynėje, Veng- rijoje, buvo paplitęs protestantizmas, tačiau jis pats buvo išauk- lėtas katalikiškai. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu, jis vis dėlto buvo ne fanatikas, bet didelis tolerantas.
1738 m. Marcijonas Mykolas Oginskis iš Vengrijos pirko 25 statines seno ir jauno vyno už 274 raudonuosius auksinus, o vyno atgabenimas į Vilnių kainavo dar 125 raudonuosius auksinus.
Rimvydas Laužikas, Gėrimų vartojimas kaip bendrystės reprezentacija XVII–XVIII a. bajoriškojoje kultūroje (straipsnis, 2016 m.)
PDF 3
Citatos tekstas nepasiekiamas.
1738 m. Mykolo Kleopo prosenelis Marcijonas Mykolas Oginskis iš Vengrijos pirko trylika statinių seno įprastinio vyno, dvi statines seno sausų uogų vyno ir dešimt statinių dviejų rūšių jauno vyno už 274 raudonuosius auksinus.
Rimvydas Laužikas, Gėrimų vartojimas kaip bendrystės reprezentacija XVII–XVIII a. bajoriškojoje kultūroje (straipsnis, 2016 m.)
PDF 3
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Vengrija priskiriama avių ir galvijų auginimo regionams pagal vyraujantį palivarko produkcijos pobūdį.
Lituanistika-32634-ATR-palivarko-ukis — XVI–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos palivarko ūkis marksistiniu bei neoinstitucionalistiniu požiūriu
PDF 22
pagal vyraujantį palivarko \nprodukcijos pobūdį schema. Grūdų augi\nnimo regionui priskiriama Lenkija, Livo\nnijos žemės, avių ir galvijų auginimo regi\nonams – Mecklenburgas, Vakarų Pamarys, \nMoldavija, Valakija (dabartinė Rumunijos \nsritis), Vengrija. Miškų ūkio regionu laiko\nmos Livonijos žemės, kanapių ir linų ga\nmybos regionais – Lietuva ir rusėniškosios \nLDK žemės (dabartinė Rytų Baltarusija).
LDK bajorai gerdavo iš Vengrijos importuotą vyną.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų virtuvė XVI amžiuje
PDF 11
LDK bajorai gerdavo vynus, importuotus \niš Vengrijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos \nbei kitų šalių miestų154. Vengriškas vynas \ntuo metu buvo pigus ir todėl, regis, populia\nriausias155.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Po to su šiuo riteriu bei anksčiau minėtaisiais Hermanu ir Ditrichu bei su daugybe kitų riterių ir kilmingųjų atvyko pas Teutonų namų ordino brolius Markburge, kur tuo metu (lapkričio 18), kai jie prieš įvelkami kaip paprastai kniūpsti puolė prieš altorių, o kunigas, ilgai meldęsis, garsiai užgiedojo: „Aleliuja, ateik šventoji dvasia“, nusileido ant jų kūniškai apčiuopiama šventoji dvasia nelyginant ugnies liepsnelė ir juo labiau kuris iš jų degė dievo meile, tuo didesnė ši liepsnelė rodėsi ten stovintiesiems. Šį brolį Konradą, landgrafą, magistrą, taip apšvietė šventosios dvasios malonė, kad jis ėmė permanyti visas žmonių paslaptis, todėl negalėjo pakęsti prie savęs nė vieno, kas buvo susitepęs paleistuvystės nuodėme. Vienas abatas, šitai sužinojęs, panoro ištirti, ar taip yra iš tikrųjų, todėl nusivedė du jaunus pasileidėlius pas magistrą, tačiau šis, vos išvydęs tuos tarnus, liepė jiems išsinešdinti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Atsilyginkite savo priešams, ką jie užsipelnė”. O kitoje vietoje, kai žuvo tie, kurie susirado mirtį dėl savo patiklumo, nes nekovojo su priešais, vienas vyras pasakė kitam vyrui (1 Mak 2, 40): „Jeigu visi darysime taip, kaip padarė mūsų broliai, ir nekovosime prieš pagonis dėl savo gyvybės ir savo įstatymo, anie greitai išnaikins mus iš šalies”. Magistras ir broliai, naudingai pamokyti šių bei kitų švento rašto pranašysčių, ryžosi, nesigailėdami nei išlaidų, nei savęs, ginti nuo mūsų minėto karaliaus antpuolių Prūsijos žemę, kuri per begalines įstangas ir didžiulį vargą buvo išplėšta iš netikėlių nagų ir kurioje tikėjimo daigus laistė daugybės kilmingųjų kraujas.
Susietas teiginys: t-011
Susieti teiginiai: t-011
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Aukščiausiojo ten įkvėptas, su keliais iš savo šeimynos jis kreipėsi į jo šventenybę popiežių, kuriam ir išpažino visas savo nuodėmes. Popiežius jam paliepė užsivilkti Teutonų namų ordino vienuolio apsiaustą. Grįždamas po to namo, jis atsisakė jam į žmonas pažadėtos Austrijos kunigaikščio dukters ir, uoliai laikydamasis švento sumanymo, papasakojo savo patikėtiniams, kaip viskas atsitiko, pasiūlydamas, kad ir jie iš pagarbos dievui bei jam įstotų į šį ordiną.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len kų karalystei. Tokią pat nuomonę pareiškė ir grafas Jo nas iš Tarnovo, Krokuvos vaivada. Visi sutartinai pri tarė vyskupui ir vaivadai. Vytautas, pasipiktinęs ne tiek dėl pralaimėjimo, kiek dėl P a sip ik tin ęs pasišali- drąsių kalbų, išėjo iš senato na posėdžio, o pasišalindamas at virai pagrasino, sakydamas, 14* 4 1 9 jog jis, nepaisydamas lenkų norų, pasieksiąs tai, ką pa siryžęs pasiekti.