Maksimui Vasiljevičiui buvo dovanota šienaujama pieva prie kelio iš miesto į Užupį, už Vilnelės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 373
PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Radvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedančio iš miesto į Užupį, už Vilnelės. Tai davėme jam ir jo vaikams visiems laikams.
1493 m. Aleksandras Jogailaitis dovanojo Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui pievą Užupyje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 372-373
356 ## Puslapis 373 IV KNYGA ALEKSANDRO JOGAILAIČIO DOVANOJIMAS VILNIAUS MIESTIEČIUI MAKSIMUI VASILJEVIČIUI PIEVOS TIES VAIVADOS MALŪNU, UŽUPYJE, VILNIUJE 1493 METAIS (Iš originalo, esančio Vilniuje, Radvilų archyve, Kardinali joje) Šis aktas, surašytas gryna slavų kalba, ant popieriaus in 4to, puikiausiai išsilaikęs.
Nuo sklypų Užupyje buvo skaičiuojami 168 auksinai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 201
Nuo sklypų Užupyje - 168 auks. Summa facit [suma sudaro] -468 auks.
Aleksandras dovanojo Maksimui Vasiljevičiui pievą prie kelio iš Vilniaus į Užupį už Vilnelės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 373
PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Radvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevičiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedančio iš miesto į Užupį, už Vilnelės. Tai davėme jam ir jo vaikams visiems laikams.
1794 m. liepos 19 d. dalis rusų jėgerių batalionų prasiveržė į Paupį ir Užupį, o Užupis buvo padegtas.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 152
Gen. ltn. B. Knorringas, norėdamas apeiti lietuvių įtvirtinimus, pasiuntė kelis 150 KOVOS DĖL VILNIAUS 1794 m. balandis-liep iaus priemiesčiuose 1794 m. liepos 19 d. batalionus, vadovaujamus plk. M. Dejevo, į Paupį. Ties Rasomis lietuvių patrankos atidengė ugnį kartečėmis. Keli rusų jėgerių batalionai patyrė nuostolių ir išsibėgiojo, tačiau daliai pavyko prasiveržti ir užimti Paupį bei Užupį, pastarasis buvo padegtas.
Narbuto cituojamame kūrinio pavadinime 1748 m. birželio 11 d. Vilniaus gaisras priskirtas Rubino kaltei ir alaus daryklai Užupyje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 149
Niech twoja Neris (a) i bogam oznami, Pod ktorych wladzą są morskie zamęty, Cierpienia moję i žal nieujęty. Powiedz przešliczne boztwo Wiliej rzeki Nimfom (b) twym siostrom, boginiom podwodnym: 25 Štai šio nedidelio kūrinėlio pavadinimas: „Ašaringas vaizdas baisybių, su širdies skausmu apdainuotas elegiškomis eilėmis apie jo Karališkosios Malonybės Vilniaus miesto dukartinį sudeginimą. Pirmą kartą dėl nekrikšto žydo Rubino kaltės 1748 metų birželio 11 dieną, tarytum iš pragaro gilumos išsiveržus liepsnai iš alaus daryklos Užupyje; antrą kartą 1749 metų birželio 8 dieną iš Subačiaus priemiesčio, iš pono Gregoravičiaus dvarelio, virtusio pelenais, nuo žiežirbos iš nepaprasta liepsna užsidegusio kamino.
1747 m. Užupyje ginkluoti Petro Ignoto Peitauto žmonės užpuolė Vincento ir Marijonos Izmailovičių dvarelį ir pagrobė jame buvusią skrynią.
Istorija_103_maketas.indb — Namų užpuolimai XVIII amžiaus Vilniuje – bajorų nusikaltimas miesto erdvėje
PDF 8
z., 1747 m. Vincentas ir Marijona Izmailovičiai (Wincenty i Mariana Izmayłowiczowie) skundėsi, kad užpuolę dvarelį Užupyje ginkluoti „kaip į mūšį“ Petro Ignoto Peitauto (Petauto) (Piotr Ignacy Peytowt (Petowt)) žmonės pagrobė ten buvusią skrynią, pasiėmė arklį su v