1298 m. birželio 1 d. Livonijos magistras Brunonas užpuolė Vytenį pajūryje prie Treiderės upės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 191
1298 viešpaties\nmetais Vytenis, lietuvių karalius, Rygos miestiečių pakviestas, užėmė Karkuso pilį550, kur\npaėmė į nelaisvę 4 brolius bei jų šeimyną, o pilies apylinkes nusiaubė, degindamas bei\nplėšdamas; kai jau susirengė grįžti namo, brolis Brunonas, Livonijos žemės magistras,\nleidęsis pavymui su nedidele kariuomene, jį užpuolė birželio 1 d. pajūryje prie Treiderės\nupės551, išvadavo iš priešo rankų beveik tris tūkstančius krikščionių ir nukovė aštuonis\nšimtus netikėlių, vis dėlto galop karalius paėmė viršų ir nukovė magistrą, 22 brolius ir\n1500 krikščionių.
Kojelavičiaus pasakojime magistras Brunonas prie Treiderės upės netoli Livonijos įlankos užpuolė grobiu apsikrovusius siaubėjus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 175
Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio,\nnusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kala\nviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus ne\ntoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai\njuos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius\ngrobiu. Iš pradžių Vytenio padėtis rodėsi sunkoka gal\ndėl to, kad neturėjo po ranka kariuomenės (paprastai\nšitaip esti, kai gabenamas grobis), nes ji buvo išsisklai\ndžiusi po kaimus.
Kojelavičius vaizduoja, kad magistras Brunonas prie Treiderės upės netoli Livonijos įlankos nirtulingai užpuolė grobiu apsikrovusius siaubėjus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 175
Po to nugalėtojai, paleisti pasiplėšti grobio,\nnusiaubė visas apylinkes, naikindami ugnimi ir kala\nviju kaimus bei jų gyventojus. Pavijęs siaubėjus ne\ntoli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai\njuos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius\ngrobiu. Iš pradžių Vytenio padėtis rodėsi sunkoka gal\ndėl to, kad neturėjo po ranka kariuomenės (paprastai\nšitaip esti, kai gabenamas grobis), nes ji buvo išsisklai\ndžiusi po kaimus.
Kojelavičiaus pasakojime lietuviai prie Treiderės upės turėjo kautis, nes jūra, upė ir puolantys priešai jiems nepaliko vilties pabėgti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 175
Kadangi iš užpakalio buvo jūra, vienoje pusėje trukdė Treiderės upė, o kitoje pusėje ir priekyje puolė priešai, jie turėjo kariauti, nes ne buvo jokios vilties pabėgti. Padrąsėjo širdys, ir užvi rė atkaklus mūšis, lietuvius apėmė toks kovos įkarštis, kad su įniršiu atrėmė bemaž jau nugalinčio priešo puolimą, o vėliau, nesiliaudami jį persekioję, privertė bėgti. Kryžiuočių kariuomenė buvo sutriuškinta, keli tūkstančiai krito, žuvo mūšyje pats magistras su be veik 20 ordino riterių.
Teodoro Narbuto aprašyme birželio 1 d. Brunonas prie Treiderės upės pavijo stovyklavusius lietuvius, atsiėmė belaisvius ir nukovė aštuonis šimtus žmonių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 318
Tuo tarpu Brunonas, paskubomis surinkęs \nsavo karius, birželio 1 dieną pavijo lietuvius netoli nuo \njūros krantų, prie Treiderės upės stovyklaujančius, ir su\nrengė tokias narsias kautynes, kad atsiėmė visus belais\nvius, o aštuonetą šimtų žmonių užmušė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pavijęs siaubėjus ne toli Livonijos įlankos, magistras Brunonas nirtulingai juos užpuolė prie Treiderės upės, jau apsikrovusius grobiu. Iš pradžių Vytenio padėtis rodėsi sunkoka gal dėl to, kad neturėjo po ranka kariuomenės (paprastai šitaip esti, kai gabenamas grobis), nes ji buvo išsisklai džiusi po kaimus. Kai žuvo aštuoni šimtai lietuvių, o trys tūkstančiai buvo paimta į nelaisvę, rodėsi, jog kryžiuočiai netoli pergalės, o lietuviams belieka bėgti. Kartais vis dėlto beviltiškoje padėtyje gelbsti ir tai, kad nėra kur bėgti. Kadangi iš užpakalio buvo jūra, vienoje pusėje trukdė Treiderės upė, o kitoje pusėje ir priekyje puolė priešai, jie turėjo kariauti, nes ne buvo jokios vilties pabėgti.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003