Po fundatoriaus mirties 1682 m. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoravimas dar tęsėsi dvejus metus, bet didysis altorius nebuvo užbaigtas. Vorobjovas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinę dekoraciją vadina svarbiausiąja šios bažnyčios įžymybe. Vorobjovas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdytinių skulptūrų šypseną apibūdina kaip žemišką, atvirą, saulėtą ir šiltą.
Po fundatoriaus mirties 1682 m. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoravimas dar tęsėsi dvejus metus, bet didysis altorius nebuvo užbaigtas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Kita vertus, šv. Kazimiere išliko didysis altorius, tuo tarpu Antakalnio bažny čioje ateivio žvilgsnis toje vietoje, kur paprastai iškeliamas altorius, tasai iškilmingas visos bažnytinės architektūros užbaigos akordas ir ideologinis centras, — tepastebi keletą barokinių statulų nerimastingomis pozomis. Fundatoriui mirus 1682 metais, bažnyčios dekoravimo darbai dar buvo tę siami dvejis metus, bet dailininkams taip ir nepavyko užbaigti savo užma nymų didžiuoju altorium, kuris pagal darbų planą, vykdomą nuo vakarų į rytus, t. y. nuo įėjimo link presbiterijos, buvo atidėtas į patį galą. Praeitojo šimtmečio pradžioje buvo pakviesti iš Milano du skulptoriai restauruoti bažnyčios ir pastatyti altoriaus; juodu pasitenkino nauja burinės šv. Petro laivės pavidalo sakykla ir dviem menkais altorėliais sankryžos kampuose: didžiajam altoriui jie pritrūko ir vaizduotės, ir drąsos.
Vorobjovas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinę dekoraciją vadina svarbiausiąja šios bažnyčios įžymybe.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Dabar gi nukreipsime žvilgsnį į svarbiausiąją šv. Petro ir Povilo įžymybę —■ į jo skulptūrinę dekoraciją. Ji nėra vien tiktai laisvos fantazijos vaisius, sukurtas dailininkų, įsigeidusių kaip galima tirščiau išpuošti architektūrą savo kūriniais.
Vorobjovas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdytinių skulptūrų šypseną apibūdina kaip žemišką, atvirą, saulėtą ir šiltą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Ona ir kiti — neišdildomai paliko gyventi vė lesnių Milano dailininkų kartų atminime; vienas toks vėlybas jų atstovas yra ir mūsų Peretti. Ir Antakalnio bažnyčios lipdytinės skulptūros dažnai nušvinta šita šypsena, — tiesa, ne tokia paslaptinga, kaip Monos Lizos, daugiau žemiška ir atvira, užtat labiau saulėta ir šilta. Štai žavinga — viena iš žavingiausių visame ansamblyje — moters galvutė, kukliai prisiglaudusi nuošaly nuo didžiosios navos kaipo konsolės dalis ( 47 ).
Vorobjovas Šv. Petro ir Povilo skulptūroms priskiria realaus vaizdo sąsają su abstrakčiomis architektūrinėmis ir ornamentinėmis formomis.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas (knyga, 1940 m.)
Marijoj Magdalenoj mes išvydome tipingą tos gadynės grande - dame, taip ir čia regime žiedą, išaugusį kuo realiausioje dirvoje, — gal būt, šioje galvutėje atsispindėjo kokios nors skulptoriaus matytos Vilniaus mergaitės bruožai. Šita konsolė gražiai pavaizduoja vieną svarbų šv. Petro ir Povilo skulptūrų savumą: natūralią realaus vaizdo sąsają su abstraktiškomis architektūrinėmis arba ornamentinėmis formomis.