Severija

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Veltui nori šiandien tūli neprieteliai Lietuvos ir Žemaičių kaip įmaną jų garbę ir galybę tuose amžiuose mažinti, rodydami lietuvius visuomet niekais buvusius, nes veltui stirvelėjo, jei jų darbai patys tų laikų, iki šiai dienai užtverę, stigavoja jų galybę ir garbę, kaiipogi viešpatija Algirdo ir Kęstučio tęsės, kai sakiau, nuo Žemaičių jūros lig Juodajai, nuo Dono lig Dunojaus ir Bugo, kurį kraštą paskui dar lietuviai daugiaus nei per 400 metų valdė, ir tuo kartu tepradėjo ta viešpatija gaišti, kad lenkai ėmė pačiais lietuviais rėdyti. Antras davadąs lietuvių ir žemaičių galybės, jog visi tie kraštai, kuriais Algirdas rėdė, ik šiai dienai Lietuvos įstatymais tebsirėdo, tai yra: Severija, Krivičiai, arba Baltieji Gudai, Juodieji Gudai, Volynija, Padalija, Paletija. Trečiasis davadas Lietuvos galybės yra, jog visuose tuose kraštuose yra randami žemlionys, arba vyčiai, gyventojai, kaip jei Žemaičiuose ir Lietuvoj, pačiame Parusny dar ilgą laiką nuo vokyčių laikomi, kurie nė kokio mokesnio nemokėjo, nes, karei kėlusis, savo nauda turėjo į karę traukti, kad tuo tarpu vokyčiai, įsinuomoję į Payslį ir Padaugavį, daugiaus nei per 300 tuointimpos kariaudami su talka visos Europos, vos tarp Yslos ir Nemuno Žemaičių pašalį užėmė ir Padaugavy užsiturėjo.