Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Tuo jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti.
Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį.
Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, vardu Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasideda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygardas Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo netikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus daugybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nukeliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.
Tuo jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti.
Toksai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietuvius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuojau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariauna į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams terioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neapkęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.