Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, o Nemunas, Rusnė ir Klaipėda buvo palikti Ordinui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 366
Žemaičių pusėje siena turėjo kilti Šventąja dvi mylias, paskui stačiai per dykrą į vakarus — Juros upėn, ordinui paliekant Ne muną dviejų mylių ruože^31. Jūros upės krantu siena pasislinko vieną mylią į šiaurę, ir toliau ji į vakarus per girių plotus pasuko taip, kad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda — vis trijų mylių atstumu — nuo Nemuno ir Marių, buvo palikta ordinni. Su Livonijos ordinu siena buvo pradėta į Baltiją įtekančia Šventosios upe, toliau paliekant « senas sienas » (« antiquos limites »).
Narbutas Pajūrio kaimą, kurio fetišu vadino Dievaitį, tikriausiai lokalizavo Raseinių apskrityje prie Jūros upės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 208
Rageziowan\nKęsgailų giminės fetišas.\nDievaitis (Dewojtis)\nPajūrio (Pojura) kaimo fetišas; tas kaimas buvo kažkur Ra\nseinių apskrityje, tikriausiai prie Jūros upės.\n207\n\n## Puslapis 207\n\nVetustis (W etustis)\nRietavo miestelio fetišas, lietuviškai - senovinis.
1645 m. Kauno vaitas Aleksandras Pečiūga, valdęs iš valdovo iki gyvos galvos gautą rudnią Kauno paviete prie Jūros upės, Vladislovo Vazos leidimu perleido ją giminaičiui Jonui Jasudavičiui.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 244
Bet svarbiausia tai, kad kaunietis buvo įsirengęs rudnią, kurioje iš pelkių geležies rūdos gamino gele- žį. 1645 m. Kauno vaitas Aleksandras Pečiūga, valdęs iš valdovo iki gyvos galvos gautą rudnią Kauno paviete prie Jūros upės, Vladislovo Vazos leidimu perleido ją giminaičiui Jonui Jasudavičiui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Reikėjo iškasti griovį slėnelyje prie gyvena mojo namo, ir kaip tik toje vietoje, kur buvo seno perkaso pėdsakai, kasėjai dumble aptiko akmenį ir jį išmetė. Aš, pri žiūrėdamas jų darbą, pastebėjau tą akmenį. Jis iš karto nuste bino mane ypatinga savo išvaizda. Liepiau apvalyti nuo jo dum blą. Pasvarstęs, kad visame perkase nebuvo jokio akmens, su vokiau, kad jis ten buvo tyčia įmestas.