Mstislavas Bresto apylinkėse jau siaubė kaimus, žudė žemdirbius, ketindamas pradėti karą, tačiau, išgirdęs apie artėjantį Skirmantą, buvo priverstas sutraukti savo pulkus iš kaimų į stovyklą. Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis.
Susirėmė abi pusi paupy Jaseldos ir grūmės iš visos galios, ragotinės traškėjo, o kardos tviskėjo abiem pusėm; ilgai didžiai varžės pergale, vienok lietuviai perlaužė gudus ir šalin skriejančius vienus kely išklojo, kitus Jaseldoj išskandino.
Tėvūnai, pasiteiravę su Erdvilu kunigaikščiu, išleido jį patį su keliais pulkais žemaičių ir lietuvių Skirmantui į talką, kursai, susinėręs su j uomi, traukė ant gudų, kurie apygardose Bresto oliavos, bet, pajutę lietuvius ateinant, tuojau nuo grobio atsitraukė ir, į rindą sustoję, ėjo ant lietuvių. Susirėmė abi pusi paupy Jaseldos ir grūmės iš visos galios, ragotinės traškėjo, o kardos tviskėjo abiem pusėm; ilgai didžiai varžės pergale, vienok lietuviai perlaužė gudus ir šalin skriejančius vienus kely išklojo, kitus Jaseldoj išskandino. Mstislavas pats, nuo viso atlikęs, tenkino į Lucko pilį beįsprukęs, o lietuviai tuo pačiu žygiu Pinską ir Turską užėmė ir su Lietuvos ūke sunėrė1.