Daugava

PDF 50

Antrapus Daugavos lietuvius gyvenančius lig upei Gaujai vadino latviais iš\n pagadinto vardo latuviai, jų kraštą Latvija. Dar juo į rytus vadino kraštą Letgalija, tai yra –\n Lietuvos galas, kame Lietuvos tauta bengės, o krievių^107 prasidėjo; juo į pietus padaugaviais\n lužėnais, arba baltaisiais gudais.

PDF 29-30

Nuo I amžiaus po Kristaus gimimo slavų gentis, vadinta \nvenedais, buvo užėmusi Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos \nžiočių iki pat Samlandijos (Sembos). Į rytus nuo Dvinos prie \njų šliejosi estų, gausios suomių padermės atšakos, gyven­\nvietės. Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš\n13\n\n## Puslapis 30\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nsenųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos va­\nkarus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne \nkartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes.

PDF 235

Abu jie niokojo \nkraštą ir liejo jiems nepalankių gyventojų kraują. Švitrigai­\nla, apsvaigintas laikinos sėkmės, sugavęs Alšėnų kunigaikštį, \nįsakė jį Vitebske nuo aukšto skardžio įmesti į Dviną, kitą \nkunigaikštį - nuskandinti, o metropolitą Gerasimą sudegi­\nno. Savo ruožtu, Žygimantas, toks pat žiaurus ir nesantū­\nrus, tenkindamas savo kerštą, kai jam buvo išduoti pas ka­\nralių Vladislovą Jogailą vykstantys Švitrigailos pasiuntiniai, \natkeršijo įsakydamas juos pa valkioti gatvėmis, o paskui pa­\nskandinti.

PDF 22

Tokios gynybos sistemos globoje atsivėrė ke­\nliai naudotis gausių manufaktūrų, paplitusių Flandrijoje ir \nAnglijoje, darbo vaisiais. XII amžiuje geriau susipažinta su toli­\nmesnėmis Baltijos jūros pakrantėmis. Bremeno pirkliai 1158 m. \natrado vakarinės Dvinos [Dauguvos] žiotis ir užmezgė preky­\nbinius vokiečių ryšius su tenykščiu pamariu; o apie 1192 metus, \nregis, kolonija iš Bremeno įkūrė Rygą.

PDF 30

Iš tokio \ntrijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos \nradosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu­\nvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje \nLietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis­\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur­\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba \ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos \niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki \nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, \nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu \npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu­\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, \niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, \nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 121

Viena ėjusi į pietva­ karius per vietoves, arba miestus, vadinamus As- kaukalis, Setidava, Eidovo, Kališas, Arsenijus, Kar- hodunas, Asanka, Setuja, Kelemantija ir Karnun- tas; garsios ginklinyčios rymionų padunojy, kame rymionys, atėmę minavotas prekes nuo lietuvių ir žemaičių, leido namon patys per Adrijos jūrą, kuria trakčia sako ir eržilą Nerono, viršiaus minavotą, sukeliavus gintarų krašte1 2. Antra traktis ėjusi į rytpietį upėmis Daugava, Triperiu, Berezina ir Nipru į Juodąją jūrą3. Tame pajūry sako buvus vietovę, arba miestą, Dioskūras vadinamą, didžiai garsų mugėmis, į kurias pasakoja 300 įvairių giminių susirinkdavusių, tarp kurių al- viena ypatinga kalba kalbėjusi.

PDF 165

Darin lietuviai ir žemaičiai, nuo visur sutraukę savo karė- 1182 jus, ėjo gudų tremti, kurie jau ugnia ir karda te- riojo padaugavius. Abi šąli su visų didžiausia aitra ir narsybe susigrūmė ant skardžių Daugavos. Izias­ lavas garbingas drąsybe ir narsybe, sako, pats eila- vęs savo gudus į mūšą.