„Žemaičių vyskupystės istorija“ minima kaip vyskupo Valančiaus parašytas dviejų tomų veikalas. Šaltinio kontekste ji pateikiama tarp pirmųjų lietuviškai parašytų istorinių darbų.
Būtent S. Daukantas įkalbino savo kraštietį Motiejų Valančių (1801– 1875), tuomet dėstytojavusį Sankt Peterburge, ten perkeltoje iš Vilniaus Katalikų dvasinėje akademijoje, rašyti ir išleisti Žemaičių vyskupijos istoriją lietuviškai. 1848 m. Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais buvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvirtintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad parašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta.