t-001vidutinis
Žmonomis tapusios, nereikalavo nei bobalių, nei momkų, nei auklių, pačios savo krūti mis žindė savo kūdikius, o vyrams į karę išjojus, pačios arė, šieną pjovė ir grėbė, o mažus jų vaikus 1 Statut Litewski, r., ar.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Naujų pramonių nesavinos, bet savo ūkės dobą se kė, žmonos galvą baltais nuometais, o nuotakos auk so kasomis ir žalių rūtų vainikais, kaip sakiau, te- puošė, kurį jos taip didžiai brangino ir godojo, jog ištekančiai trečiąją dalį savo tėviškės ir valsčių už rašyti atentis vyras vainikui turėjo1, kaipogi apkeis- ti savo apdarą, ištekėti už prašaleičio buvo lietuvei ar žemaitei visų didžiausia gėda, todėl gi senų dienų lietuvės ir žemaitės veli jos mirti nekaip vokyčio ar gudo žmona tapti1 2; šiandien dar gavusiai nuotakai seną ar mulkį vyrą sako motriškosios: „Et, koks toks, pačių perguląs". Žmonomis tapusios, nereikalavo nei bobalių, nei momkų, nei auklių, pačios savo krūti mis žindė savo kūdikius, o vyrams į karę išjojus, pačios arė, šieną pjovė ir grėbė, o mažus jų vaikus 1 Statut Litewski, r., ar.