t-001vidutinis
Žmonomis tapusios, nereikalavo nei bobalių, nei momkų, nei auklių, pačios savo krūti mis žindė savo kūdikius, o vyrams į karę išjojus, pačios arė, šieną pjovė ir grėbė, o mažus jų vaikus 1 Statut Litewski, r., ar.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Naujų pramonių nesavinos, bet savo ūkės dobą sekė, žmonos galvą baltais nuometais, o nuotakos aukso kasomis ir žalių rūtų vainikais, kaip sakiau, tepuošė, kurį jos taip didžiai brangino ir godojo, jog ištekančiai trečiąją dalį savo tėviškės ir valsčių užrašyti atentis vyras vainikui turėjo1, kaipogi apkeisti savo apdarą, ištekėti už prašaleičio buvo lietuvei ar žemaitei visų didžiausia gėda, todėl gi senų dienų lietuvės ir žemaitės veli jos mirti nekaip vokyčio ar gudo žmona tapti1 2; šiandien dar gavusiai nuotakai seną ar mulkį vyrą sako motriškosios: „Et, koks toks, pačių perguląs". Žmonomis tapusios, nereikalavo nei bobalių, nei momkų, nei auklių, pačios savo krūtimis žindė savo kūdikius, o vyrams į karę išjojus, pačios arė, šieną pjovė ir grėbė, o mažus jų vaikus 1 Statut Litewski, r., ar.