1558 m. Maišiagalos vėliavininko Martyno Janavičiaus našlė Polonija kreipėsi su prašymu įrašyti į Vilniaus pilies teismo knygą jos pareiškimą, kuriuo ji, „būdama sena ir neturėdama vaikų, kurie galėtų dirbti bei karo tarnybą valdovui atlikti, taip pat patyrusi gerą, atidų savo tikro brolėno elgesį, priima jį už sūnų ir užrašo jam iki savo mirties, o po jos dovanoja trečdalį savo Gintiliškių dvaro