Lietuvos metraštis pasakoja, kad po Briansko pilies sudegimo maskvėnai užėmė Briansko miestą ir visą kraštą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 151
O kai tik maskvėnai išgirdo Briansko pilį sudegus, paskubėjo miesto linkui ir viename kaime sučiupo poną Stanislovą Bartoševičių ir su juo daugelį kitų brianskiečių. O po to atėję užėmė Briansko miestą ir visą kraštą l0. Ir visi brianskiečiai prisiekė tarnausią Maskvos didžiajam ku nigaikščiui. Sužinoję, kad maskvėnai paėmė Brianską, Možaisko kunigaikštis Semionas Ivanovičius bei kunigaikštis Va silijus Ivanovičius Semiačičius atvyko prie Kontovto" upės pas Maskvos didžiojo kunigaikščio vaivadą Jako vą Zacharičių ir prisiekė tarnausią Maskvos didžiajam kunigaikščiui su visais miestais — su Černigovu, su Starodubu, su Gomeliu, su Naugardu-Seversku, su Ryls- ku ir su visais valsčiais, kuriuos valdė, būdami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdiniais.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Semionas Ivanovičius ir Vasilijus Semiačičius prie Kontovto upės prisiekė tarnauti Maskvos didžiajam kunigaikščiui.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 151-152
Sužinoję, kad maskvėnai paėmė Brianską, Možaisko kunigaikštis Semionas Ivanovičius bei kunigaikštis Va silijus Ivanovičius Semiačičius atvyko prie Kontovto" upės pas Maskvos didžiojo kunigaikščio vaivadą Jako vą Zacharičių ir prisiekė tarnausią Maskvos didžiajam kunigaikščiui su visais miestais — su Černigovu, su Starodubu, su Gomeliu, su Naugardu-Seversku, su Ryls- ku ir su visais valsčiais, kuriuos valdė, būdami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdiniais. O Belajos kuni gaikštis Semionas Ivanovičius atvyko į Maskvą dar prieš Briansko paėmimą ir su visa savo tėvonija paklu so Maskvos didžiajam kunigaikščiuiIJ. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, išgirdęs kad jo uošvis, Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Va- siljevičius, pradėjo prieš jį tokį karą, ir kad Briansko miestas ir daugelis miestų pasidavę jam ir su minėtai siais kunigaikščiais prisiekę jam tarnauti, siunčia į Smo lenską savo etmoną, kunigaikštį Konstantiną Ivanovi- čių Ostrogiškį, bei savo kiemo maršalą, Merkinės ir Anykščių vietininką poną Grigalių Stanislovaitį Asti- ką l3, ir savo pataurininkį, Belsko vietininką poną Mi kalojų Mikalojaitj ir maršalą poną Joną Petraitį1S, ir maršalą, Naugarduko ir Slonimo vietininką poną Liu taurą Chreptavičių l6, ir daugelį kitų savo kunigaikščių, ir ponų, ir dvarionių, ir bajorų.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir, sudaręs tokią sutartį, karalius Olbrachtas išėjo iš jo žemės, bet, nenorėdamas grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atžygiavęs, o norėdamas greičiau ir tie siau išeiti iš [moldavų] žemės, traukė stačiai per Buko viną ir kalnus, per uolėtus, sunkiai pereinamus miškus, nes per tas akmeningas vietas ėjo tiesus, bet labai blo gas kelias Lenkijos sienos linkui3 3 . Moldavijos vaivada Steponas, išgirdęs, kad kara lius Olbrachtas nenori grįžti iš jo žemės tuo pačiu ke liu, kuriuo buvo atėjęs, o nori eiti kitais naujais ke liais, per uolėtą Bukoviną, labai dėl to apsidžiaugė3 4 ir, nė kiek nebepaisydamas priesaikos bei amžinosios taikos sutarties, darydamas gėdą savo šaliai, skubiai pranešė turkų sultonui, ir Vengrijai, ir Valakijos vai vadai. O šie tuoj pat atsiuntė jam kelis tūkstančius ka riuomenės, ir pats susitvarkė bei pasiruošė su visais 153 ## Puslapis 149 savo žmonėmis — raiteliais ir pėstininkais.