Adomas Mickevičius poemą „Konradas Valenrodas“, jo pavadintą istorine sakme, parašė 1825–1827 m.; pirmasis leidimas pasirodė 1828 m. Peterburge. Teodoro Narbuto cituojamas Adomas Mickevičius pripažino, kad atkuriant Konrado Valenrodo istoriją leista šiokių tokių prasimanymų, tačiau tikėjosi, jog jų panašumas į tiesą juos pateisins. Teodoro Narbuto ir Adomo Mickevičiaus vertinimai skyrėsi dėl didžiojo magistro mirties aplinkybių ir Konrado Valenrodo valdymo poveikio kryžiuočių galybei, o Narbutas lojalumo problemos nenagrinėjo.
Adomas Mickevičius poemą „Konradas Valenrodas“, jo pavadintą istorine sakme, parašė 1825–1827 m.; pirmasis leidimas pasirodė 1828 m. Peterburge.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Suprantam a, labiausiai šį vardą išgarsino T. N arbuto amžininkas Adomas Mickevičius, kuris šiuo istoriniu veikėju susidomėjo dar anksčiau nei LTI autorius: poem ą „Konradas Valenrodas“ (poetas ją pavadino istorine sakme) parašė 1825-1827 m etais (pirmasis jos leidimas pasirodė 1828 m etais Peterburge).
Teodoro Narbuto cituojamas Adomas Mickevičius pripažino, kad atkuriant Konrado Valenrodo istoriją leista šiokių tokių prasimanymų, tačiau tikėjosi, jog jų panašumas į tiesą juos pateisins.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Šią savo sakmę pavadinome istorine, nes veikiančiųjų asmenų charakteriai ir visi svarbesnieji joje suminėti įvykiai yra atvaizduoti pagal istoriją. Ano meto kronikos, kurių mus tepasiekė tik nuorašų dalys, ne kartą turi būti papildytos spėjimais, kad iš jų galėtų būti sudaryta bent kokia istorinė visuma. Nors, atkurdamas Valenrodo istoriją, leidau sau šiokių tokių prasimanymų, tačiau tikiuosi pateisinsiąs juos panašumu į tiesą.
Teodoro Narbuto ir Adomo Mickevičiaus vertinimai skyrėsi dėl didžiojo magistro mirties aplinkybių ir Konrado Valenrodo valdymo poveikio kryžiuočių galybei, o Narbutas lojalumo problemos nenagrinėjo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
T. N arbuto ir A. Mickevičiaus vertinim ai nesutam pa ir smulkmenose (pavyzdžiui, dėl didžiojo m agistro m irties aplinkybių), ir iš esmės (pavyzdžiui, LTI autorius nemanė, kad Konrado Valenrodo „valdymas sudavė kryžiuočių galybei didžiausią smūgį“53). A. Mickevičiaus iškelta lojalumo (kai kurie tyrinėtojai ją vadina dvigubo lojalum o problem a), tai yra lojalumo jį išauklėjusiam ordinui ir kraujo ryšio su lietuvių tauta problem a, T. Narbuto apskritai nenagrinėjam a.
Teodoro Narbuto pateikiamu vertinimu, oficialus valdžios ir cenzūros požiūris į „Konradą Valenrodą“ buvo ir liko neigiamas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Be to, svarstant šią problem ą nereikėtų užmiršti ir kito svarbaus m om ento - oficialus valdžios, taigi ir cenzūros, požiūris į „Konradą V alenrodą“ buvo ir liko neigiamas.