t-001vidutinis
Liuosybę ir dorybę neišpasakytai mylėjo ir už visų didžiausią savo tautos lietą turėjo, o atkaliai alvienas nedorybės ir vergybos baisiai neapvežėjo, kaipogi kiekvienas veli jos liuosas labiaus tyruose po lapine ar tarp žvėrių giriose gyventi, nekaip aukso.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Karėj neprietelių neskaitą, vienas ant dešimties metuose velydamos pats galą gauti nekaip nuveiktu tapti. Liuosybę ir dorybę neišpasakytai mylėjo ir už visų didžiausią savo tautos lietą turėjo, o atkaliai alvienas nedorybės ir vergybos baisiai neapvežėjo, kaipogi kiekvienas veli jos liuosas labiaus tyruose po lapine ar tarp žvėrių giriose gyventi, nekaip aukso rūmuose kosodamos vergauti, ką šiandien dar patarlė minavojama rodo: „Et, — sako, — liuosas begyvena sau lab ir po kere". Pagal jų nuomonę, vergauti buvo ne žmogaus, bet paties velnio darbas, todėl tebėra sakoma: „Velnias tau tevergauja, ne žmogus" arba, klausinėjančiam, ką beveikia kas, yra atsakoma: „Dirba sau, medžioja sau, gyvena sau“, rodydami tais žodžiais jį dar liuosą bei linksmą esant, kaipogi žodžiai patys: lažas, donis, pavynastis yra ne lietuviški, bet gudiąki žodžiai.