t-001vidutinis
Rodės, jog toj rūstoj dienoj nebliks nė veis lės lietuvių ir žemaičių, kaipogi kur pirma linksmi ūkėsai gyveno, ten paskui kaimose pro langus tuš čių namų žlūgiai ir rūgčiai kyšojo, o irose žinyčių, pilių, alkų, miestų, kurias kruvinos karės išvertė, rūsti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Rodės, jog toj rūstoj dienoj nebliks nė veis lės lietuvių ir žemaičių, kaipogi kur pirma linksmi ūkėsai gyveno, ten paskui kaimose pro langus tuš čių namų žlūgiai ir rūgčiai kyšojo, o irose žinyčių, pilių, alkų, miestų, kurias kruvinos karės išvertė, rūsti apuokai pūpdami paskuojį gyventoją nelaima gandino. Kita giminė tokioj gadynėj būt nusimi nusi ir su visu pragaišusi, nes lietuvių ir žemaičių, noris ir tokiame suspaudime, norėjo dar ar liuosais gyventi, ar lig paskuojo mirti, tais žodžiais save stiprindami ir kutindami: „Diena mūsų — amžius mūsų"; kaipogi toj gadynėj alvienas, dieną perlei dęs, tarės amžių išgyvenęs. Nes ir taip rūstoj dienoj ne vien karės neliovės, bet dar kuo baisesnės kėlės, kaipogi krikščionys tose nelaimose norėjo sau išganymą įgyti ir griekų atleidimą pelnyti netikėlius lietuvius ir žemaičius kariaudami.