t-001vidutinis
Nėra senų dienų dai nos, kurioje žirgas nebūt garbinamas, kaipogi jis buvo jo sandraugų vargų ir linksmybės bei tarnu ne vien ūkė j, bet ir karėj.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Nėra senų dienų dai nos, kurioje žirgas nebūt garbinamas, kaipogi jis buvo jo sandraugų vargų ir linksmybės bei tarnu ne vien ūkė j, bet ir karėj. Veisės jie daugiaus giriose ir laukuose, ne namuose, žiemą maitindamos paša ru, o pavasarį lygiai su kitais galvijais ganydamos pievose, kaipogi šiandien dar sakoma yra, regint dailų žirgą: „Ar ne medės žirgas!"* Ta veislė žemai čių žirgų nuo prašaleičių didžiai buvo garbinama ne vien senovėj, bet ir paskesniuose laikuose karėse lietuvių su turkais ir žuvėdais taip, jog žemaičių žemlionis po 5, 6 valakus žemės davė už vieną žir gą ir taip negalėjo gauti.