t-001vidutinis
1920 m. Lietuvos žydų kahalų atstovų konferencijoje sudaryta 34 narių Lietuvos žydų taryba turėjo spręsti socialinius ir kultūrinius žydų reikalus.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 167
Galima sakyti, kad dvi svarbiausios užsienio politikos problemos – Vilniaus ir Klaipėdos, – lėmė ir Lietuvos žydų bei lenkų padėtį. Netu- rinčią savo stiprios vadovaujančios vidurinės klasės, nedidelę lietuvių inteligentijos grupę domino žydų parama, ypač jeigu Lietuva atsikurtų su sostine Vilniumi. Žydų miesto bendruomenės ir jų prekybos, finan- sų pajėgų parama dar nelietuviškuose miestuose buvo svarbi ir vidaus, ir užsienio politikos sumetimais. 1918 m. gruodį žydų sionistai Jokūbas Vygodskis ir S. Rozenbaumas tapo Lietuvos vyriausybės nariais atitin- kamai kaip ministras be portfelio žydų reikalams ir užsienio reikalų vi- ceministras. Lietuviai nepuoselėjo antisemitizmo ir žydų asimiliacijos planų, o žydams Paryžiaus taikos konferencijoje prižadėjo viską, ko tie tiktai prašė, visų pirma plačiausią kultūrinę autonomiją. Apskritai Lietu- vos nepriklausomybę žydai parėmė, dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, žydai savanoriai dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. nacionali- nėje demokratiškai išrinktų žydų kahalų (bendruomenių) atstovų kon- ferencijoje sudaryta Lietuvos žydų taryba (Vaad) iš 34 narių, kuri turėjo spręsti visus socialinius ir kultūrinius žydų reikalus. Gerai nemokėdami lietuviškai žydų atstovai Lietuvos Seime galėjo kalbėti jidiš – to Europoje dar nebuvo...