t-001aukstas
Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę Lietuvos konversiją ir „švento valdovo“ įvaizdį.
Įrodymai (1)
Taigi, net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis – Žemaitija. Žalgirio pergalė dar nepasiekta ideologiškai – Vakaruose sklido paskviliai apie „netikrą“ Jogailos ir Vytauto pergalę, nes jie nugalėjo pasitelkę pagonis, totorius musulmonus. Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pagrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia. G. Camblako ekumeninės mišios Konstanco katedroje amžininkams paliko tokį įspūdį, kad imtos išsamiai vaizduoti to meto kronikose, o Lietuva drauge su kitomis prie kryžiaus žygiuojančiomis Europos šalimis pateko į krikščioniškų šalių bendriją vaizduojančią Strasbūro freską. Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju Žemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.