t-001vidutinis
Mažuose ūkės reikaluose pats kunigaikštis su ku nigais ryžos, bet didžiuose ūkės reikaluose turėjo kelti visą tautą į sueimą, kur visi susirinkę iš vieno teiravos pragumo, kuriuo galėtų ūkę savo nuo nelaimos gelbėti, susirinkę tenai ūkinykai večieji jau name.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Tą teisybę paskesniuose dar laikuose randam: kaipogi Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, dar metuose 1420 kailinius avikailius dėvėjo, valdydamas kraštą nuo Baltijos, arba Žemaičių, jūros iki Juodajai, nuo Možaisko ir upės Dono lig upei Odrai ir kalnų Karpatų, vienok ir tokiame apdare nuo visų godojamas ir tapnojamas buvo1. Mažuose ūkės reikaluose pats kunigaikštis su kunigais ryžos, bet didžiuose ūkės reikaluose turėjo kelti visą tautą į sueimą, kur visi susirinkę iš vieno teiravos pragumo, kuriuo galėtų ūkę savo nuo nelaimos gelbėti, susirinkę tenai ūkinykai večieji jauname mėnesy arba pilnijoj (ką šiandien dar visuose darbuose tebsaugoja) visi ginkluoti; pirmą, antrą ir trečiąją dieną niekšai negalėjo kalbėti, bet alvienas tyliai rymodamas dūmojo, kas gal praveringesniu ir naudingesnių jo ūkei būti, ketvirtąją dieną susėdę į suolus ėmė balsu teirautis tarp savęs. Tūliems suklegus, tildė ir draudė kunigai žygovai pagal ūkės įstatymus.