Negalėdami dėl prastų tarpvalstybinių santykių vykdyti platesnės politinės veiklos, Lietuvos lenkai daug jėgų skyrė kultūrinei veiklai. Apskritai tautinės mažumos, tarp jų rusai ir vokiečiai, galėjusios laisvai puoselėti savo kalbą ir kultūrą, nesijautė lygiateisės su lietuviais, gaudamos tik lietuvių padėjėjų vaidmenį, atsitrenkdamos į nematomus barjerus, kai siekė valstybinės tarnybos. Vokiečių ir lenkų mažumos darė žygių gauti tautinę autonomiją žydų pavyzdžiu, tik rusų mažuma tokių reikalavimų nekėlė. Keliai tarp Lietuvos ir Lenkijos keliolika metų buvo uždaryti. Giminės iš abiejų pusių susitinka prie administracinės linijos (apie 1937 m.)